Prisimenu, mokytojas matematikos pamatęs, kad skaitau varnas per langą -svajoju ir žioplinėju kviesdavo prie lentos. Tuomet jausdavausi kaip iškritęs iš mėnulio, nes buvau kažkur padebesy, o ne pamokoje. Vėliau gi per jo pamokas pradėjau rašyti eiles. Gal dėl to, kad skaičių  labai nemėgau. Tokios asociacijos apie varnas
 

Kai tiek dienos darbų, o dar ir rytdienai lieka, nekeista, kad šnara ir čeža...
Smagus, šmaikštus. Patiko.

Gerai tam, kam viskas iškart aišku, o man trukdo ne visai paklusnios mintys su atsišakojimais (mat tikiu, kad kūrinyje reikšmingas kiekvienas žodis, o tarpusavyje jie kuria prasmių grandines), be to, poezijoje konkretumai išnyksta, realybė persikeičia, o įvardinti įžvalgas paprasta kalba ne taip jau lengva.
Iš dalies galiu pritarti, kad kūrinys dvelkia švara, nes taip turbūt ir galima pavadinti siekiamybę, kuri kamuoja užsimerkus, atsiribojus, nulindus į save.
 
Kartais rašote apie raides ir raštus – nieko keisto, gyvenimo raštai nesibaigiantys. Čia dar vienas atspalvis, dar kitokios briaunos.
Dėl vietos stokos apsakysiu tik porą man išryškėjusių variantų.
 
Pirma, visai galimas dalykas, kad kalbama apie mokytoją, kuris po darbo dienos labai pavargęs ir užmerkęs akis prisimena dienos košmarus: (žioplų ugdytinių) varnas gaudo, varnas rašo (tikrina rašto darbus), vaikosi vėjus… Kuo ne dangaus tarnas, bandantis į galvas įpūsti šviesą? O vakare po langu šlaistosi nepatenkintas chuliganas. Gyvenimas pilkas kaip pelenas. Kai ateina šventa tėvų susirinkimo diena – aišku, mokytojas kvailiausias už visus, todėl žaliūkų liežuvių vėliavomis (šūkiai, mentalitetas) jis išvanojamas. Ir nuo viso to pagrindiniai pedagogo ateities švyturiai, neapdergti varnų, yra tokie: Kalėdų atostogos ir mokslo metų pabaiga. O kol kas tįsta darbo rytojus, tik bumerangas dar ir šnypščia – tenka slėptis. Nelysiu į akis – be galo gražu: reikėtų nosinės (varnelė juk netinka), o be nosinės nusibrauksi nebent į rankovę... žodžiu, viešas lijimas užgniaužtas. Mokytojas kaip kvailiausias ir laike atsilikęs tyliai užsidaro savyje. Ir visiems ramu.
Net ašara sužvilgo beskaitant šį liūdną, bet stojiškai sutinkamą likimą. Švara čia giliai viduje.
 
Tačiau atsisluoksniavo ir kita danga – bendrai dvasinės sveikatos idėja. Bet kokio paprasto žmogaus, darbštuolio ar tiesiog svajoklio vakare sučiupta, -as (varna ar vėjas) – vienintelis atlygis už dienos darbus. O juk tai tik teršalas arba nieko, tad nupilkėja vidus, nupilkėja dangus ir nusmelkia dienos veiklų beprasmybė.
Pilkumas kaip kontrastas juodumui gali būti optimizmo apraiška...
Vis dėlto pirmiausia tai gyvenimo spalva, tinka ir šventiesiems (bespalviškumas), tuo pačiu ir garui: savotiški ir, be abejo, šventi Žaliųjų judėjimo (yra toks, kovojantis už visokeriopą visuomenės sveikatą) atstovai kitokį nuplaka, nes tik taip juk prisikasama iki paklydusios dvasios? Taigi, jos švara prasideda tik kitiems veikiant. Keista, nes paties jokių pastangų nėra – tik rezignacija ir laukimas, kas ir jaučiama pabaigoje. Bet ne, tai filosofiškas susitaikymas: duoti durniams kelią.
Galbūt poros yra lingvistinė užuomina į geradario bendrininko (poros) radimąsi, bet visgi dvasia plevena laisva.
 
Toliau – nežinomybė, o ji būna kaip visada: ir prašviesėjimas, ir užtemimas. Per Betliejų ir Jonines interpretacijos išsikerotų, todėl apsiriboju kalėdine gimimo šviesa ir tautine švente, kurių metu galimas stebuklas.
 
Taip raidės pasunkėjo, aptūpė varnomis, čeža seni ir vienodi (kaip raštai) lapai, viskas žinoma, bet užsimerkus vis bėga galvoj. Atmerktomis akimis (lyg ne naktinis, o tikrasis kasdieninis) šmėžuoja tik primityvus pavidalas (su vyžomis). Tiesa, paminėtina, kad ši – dvasinio gyvenimo – linija tarsi karnomis surišta su kūriniu „Varna turi gerą karmą“ ir netgi yra jo reinkarnacija.
Kūrinys apie likimo matricą. Ieškančio, nepritampančio, gyvenančio mintyse.

Nelįsiu į akis, bet turtbūt rašyta po šeštadieninės pirties...  :)))
Pagavo tokia valiūkiškai šmaikšti nuotaika.
Užsimerkiu ir įsiklausau:

Šnara ir čeža naktis.
 

Šnara ir čeža naktis... 

:) beskaičiuojant varnas ir eilius neblogas susirašė...

labai švaru ir darnu jūsų posmuose...