Kas tasai Tarpininkas – žmogus, biologija, žodis?
O žodis – stokos apsakytojas, išraiška ar iliuzija? Mąsčiau šiais aspektais.
 
Nepažinto geismas – jis eina per viską, tarpais sotina kūną, bet nepaliaujamai žadina snaudžiančią stoką – vientisą jaudulį, alkį.
Yra žingsniai per lytiškumą ir nuo. Lytiškumas – dalinai neatsiejamas, bet stokos nemalšina.
Ar įmanoma tarsi atsainiai mestą žvilgsnį, pridengtą blakstienų šešėliais, perkelti į biologinį, galiausiai, į genetinį daiktiškumą? – taip, jei tokia yra mąstymo kryptis (pritvinkęs lytiškumas veikia mąstymą savaip).
Kad pajustum aklą Būties spindesį – reikia atsiskyrimo, ir kosmoso sąranga tai leidžia, nes žmogaus biologiškumas kinta.
Rūšies patirtys ženkluose įrašytos, o vokti tenka pačiam. Žengiančiam už ribos, gęstančiam ilgesys lieka – jis liepsnoja dėl neišsipildžiusio, nepažinto, gal nespėto suvokti, – to, kas už kūniškumo išraiškų, ko neišsakysi žodžiu, – taigi liepsnoja geismas to nematyto VEIDO.
Todėl ir manyčiau, kad pilnatvės troškulys nebus numalšintas. Einant į paskutinę stotelę Nežinios dovanos lieka.