Jau po pirmosios dalies pagalvojau: iš tikrųjų geras klausimas – Kam reikalingi mūsų gyvenimai? Ogi niekam. Bet yra ir kita pusė: žmonės reikalingi vienas kitam kaip iškrovos priemonės, žaibolaidžiai, gelbėjimosi ratai. Labai mažas procentas bet kokiuose tarpusavio santykiuose galvoja apie kitą – ką aš jam duosiu, kaip jis jausis. O ir pasakojimo pradžioje minėta, kaip buvo žengta į partnerystę – nepasiruošus.
Ir visgi nė vienas nėra nei visiškai tyras, nei blogas. Nusikaltimas yra abejingai liesti žmogaus sielą? Tokių abejingųjų kiek tik nori, bet šioje situacijoje klausytojos kaltės nematau. Kad patylėjo, o dar panašiau – kad atviravęs žmogus išsigando pats savęs, ne nusikaltimas.
Bet ir toks požiūris kaip aprašytasis gali būti (jaučiuosi daranti nusikaltimą, piktnaudžiaujanti jo atvirumu).
Vienas visą gyvenimą skendi savo negalėjime padėti, prisiminimų mėnulio take, kai kitas jo gal nė tada nematė – tik pasinaudojo galimybe pasilengvinti naštą.
Klaidūs tie žmogaus sielos keliai.
Daug poezijos. Daugiau negu prozos. Geros, žmogioškos, reikalingos.(Nors jau po saulėgrįžos, bet naktys vis dar šviesios, nespėja užgesti saulėlydis, o jau, žiūrėk, rytuose gaisuoja )
Ir labai atsiskleidi kaip psichologė. Bet tai jau, matyt, užgyventų metų vaisius, gyvenimo su žmonėmis rezultatas..
Gerą knygą rašai. O gal jau ir parašei... Tai lyg ir atasakymas į tavo, kam reikalingi mūsų gyvenimai?
Būk stora... dvasioje.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-08-06 13:41:47
Savotiškoj įtampoj išrituliuota ir atskleista santykių skylanti praraja. Vaizdai ir kalba gyvi ir ryškūs. Jaučiasi žmogaus esybės gelmė...
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-08-01 15:05:03
Visa esmė, visa išmintis - paskutinėse dviejose eilutėse. Puikus pasakojimas.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-07-31 10:55:09
Jau po pirmosios dalies pagalvojau: iš tikrųjų geras klausimas – Kam reikalingi mūsų gyvenimai? Ogi niekam. Bet yra ir kita pusė: žmonės reikalingi vienas kitam kaip iškrovos priemonės, žaibolaidžiai, gelbėjimosi ratai. Labai mažas procentas bet kokiuose tarpusavio santykiuose galvoja apie kitą – ką aš jam duosiu, kaip jis jausis. O ir pasakojimo pradžioje minėta, kaip buvo žengta į partnerystę – nepasiruošus.
Ir visgi nė vienas nėra nei visiškai tyras, nei blogas.
Nusikaltimas yra abejingai liesti žmogaus sielą? Tokių abejingųjų kiek tik nori, bet šioje situacijoje klausytojos kaltės nematau. Kad patylėjo, o dar panašiau – kad atviravęs žmogus išsigando pats savęs, ne nusikaltimas.
Bet ir toks požiūris kaip aprašytasis gali būti (jaučiuosi daranti nusikaltimą, piktnaudžiaujanti jo atvirumu).
Vienas visą gyvenimą skendi savo negalėjime padėti, prisiminimų mėnulio take, kai kitas jo gal nė tada nematė – tik pasinaudojo galimybe pasilengvinti naštą.
Klaidūs tie žmogaus sielos keliai.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2014-07-31 06:17:53
Daug poezijos. Daugiau negu prozos. Geros, žmogioškos, reikalingos.(Nors jau po saulėgrįžos, bet naktys vis dar šviesios, nespėja užgesti saulėlydis, o jau, žiūrėk, rytuose gaisuoja )
Ir labai atsiskleidi kaip psichologė. Bet tai jau, matyt, užgyventų metų vaisius, gyvenimo su žmonėmis rezultatas..
Gerą knygą rašai. O gal jau ir parašei... Tai lyg ir atasakymas į tavo, kam reikalingi mūsų gyvenimai?
Būk stora... dvasioje.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-07-31 06:05:58
Iš po žodžių srūvantys grafikos paveikslai - apie jausmus, tyrumą ir drumzles. Iki sukrėtimo tikra. Noriu dar...