Taip pasinėriau į jūsų pasakojimą, kad pamiršau tvankumą, bėdas... klaidžiojau jūsų ir savo gyvenimais ir dėkojau už stebuklingai sudėliotus žodžius, už atvertą širdį, už iš kažkur ateinančią ramybę ir susitaikymą... ir begalinį norą džiaugtis gyvenimu... tiesiog GYVENIMU...
Gal ir gerai, kad taip. Buvo ir yra ką prisiminti. O svarbiausia iš pat jaunumės mokeisi sunkiausios specialybės - mokeisi gyventi. Na, o kad pameluoti moki, tai ir dabar. Ne kartą girdėjęs, kad jau amen, nerašysiu, negaliu, nereikia, o prašau...
Sėkmės linkiu.
P.S: Na, o dėl tokio „melo“ kunigo išpažinčiai neieškok. Aš pasistengsiu užmiršti ir atleisti.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-07-26 22:45:00
Ėjau jūsų gyvenimo vingiais, kartu mąstydama apie savąjį. Laukiu ir vėl tęsinio.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-07-25 11:05:46
Taip pasinėriau į jūsų pasakojimą, kad pamiršau tvankumą, bėdas... klaidžiojau jūsų ir savo gyvenimais ir dėkojau už stebuklingai sudėliotus žodžius, už atvertą širdį, už iš kažkur ateinančią ramybę ir susitaikymą... ir begalinį norą džiaugtis gyvenimu... tiesiog GYVENIMU...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2014-07-25 07:42:46
Gal ir gerai, kad taip. Buvo ir yra ką prisiminti. O svarbiausia iš pat jaunumės mokeisi sunkiausios specialybės - mokeisi gyventi. Na, o kad pameluoti moki, tai ir dabar. Ne kartą girdėjęs, kad jau amen, nerašysiu, negaliu, nereikia, o prašau...
Sėkmės linkiu.
P.S: Na, o dėl tokio „melo“ kunigo išpažinčiai neieškok. Aš pasistengsiu užmiršti ir atleisti.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-07-25 07:07:19
Gyvenimas nėra paprasta štuka, bet ir pasakojimas pasakojimui nelygus. Jūsų tekstas kaip visus troškulius sužadinantis gurkšnis. Noriu dar...