Nei nesiruoša šis eilėraštis kautis su buhalterine logika.
 

Dialogas ar mono? Brūkšnių apsuptas eilutes matau kaip kreipinius į save. Gali, aišku, būti ir į kažką nematomą. Skambantis fonas leidžia manyti, kad tai fantazija „Einu pasitikti“.
Forma „Grojant“ (padalyvis) rodo, kad groja ne pirmas asmuo, ne „aš“ (grojant kažkam, keliems).

Dukart pakartota žemėje, žemėj – svarbu?
šioj paskliautėj > šitoj paskliautėj, šioje paskliautėj (kirčiuoju paskliaũtė)
– Ar jauti –  / Kaip netikėjo žmonės > keistas vingis, nors mintyse būna visko...(posmelio visuma aiški).
 
– Ateik – / Tačiau – atidaryk duris – truputį kažkas..., nors jeigu tai „neprasilenkiau“ tęsinys, tada nėra ko daug galvoti. Abejonė nuvejama.
Gal ir nebūtina taip aiškintis, bet norėjau suprasti kam. O šiaip vizija jausminga.
Jūsų muzikos, aušros, susitikimo nuojautų motyvuose liūdesys kaip iš viduramžių menių. Šįkart kažkodėl įsivaizduoju klavesiną ir ponaitį, einantį per kalveles. Suprantama, tai skaitytojo fantazija.

Labirintai estų žemėj...