Mane tai įtikino. Visgi su „bijau“ persūdyta, nors kiti pasikartojimai (adė, dygsniavo, lopė... ir pan.) yra labai vietoje, sustiprina jausmą, įtikina. Šiaip tai stilius patrauklus - dialogas pereina į vidinį monologą ir vėl...

Pats pasakojimas, minties dėstymas man patiko. Kliūna dažnas "bijau". Manau, kad nereikėjo pabaigoje įvardinti ko bijo herojė, nes tai galima perskaityti tekste. Pirmą kartą skaitydamas galvojau, kad daugiau kalbama apie skausmą, o tik žodžiai "bijau" nukreipia mus baimės link. Tačiau susimąsčiau: baimė juk gali sukelti stiprų skausmą ar ne taip? 

Santykių aiškinimasis ir neišsiaiškinimas, skausmas − apsakyti. Bet vis dėlto ko bijoti? Likti vienam? Įsileisti kitą? Pajusti šaltį? Pasikartojančios adatėlės, bijojimas rasti ir kartu nerasti sudaro įspūdį, kad kažkas labai tiria savo jausmus ir pojūčius.
Atrodo, esmė priešpaskutiniam sakiny.
 

Tiek kartojama, bijau, kad pasidaro ir nebaisu... Baimė būti nesuprastai, baimė pasirinkti, kuo būti...