Ne taip daug Tėvui skirta eilėraščių. Lyriškai solidi dedikacija, kaip šventas atminimas, kaip pavyzdys, darbštumas, Tėvo tiesa... kitas supratimas per laiką visada lieka amžina, graži padėka. Belieka gėrėtis.

Perskaičiau Manęs čia nėra komentarą. Bet juk mes ir esam tie sovietmečio vaikai. Todėl, man tie trys posmai tik labiau viską sulipina, puiki įžanga.

Įspūdingas. Man giliai į širdį strigo. Nežinau, kažkoks gumulas gerklėj... Dėkui.

Gražus tėvo paveikslas nutapytas jautriai ir įtaigiai.

Gal pasirodysiu grubi, tačiau pirmi trys stulpeliai man pasirodė tokie... lyg iš sovietmečio mokymo... "Taip reikia mąstyti". Šiandien kai kurie menininkai "mokosi" iš holivudo filmų. Buvo laikai, kai "mokėmės" iš lozungų. Tai tie trys stulpeliai man kažkokie netikri. Tačiau ketvirtas įtraukė savo nuoširdumu. Pajutau, kad tai yra jūsų pojūtis, kad tai yra jūsų... Toliau labai gražiai nuskamba "tėvo grindys pabalo, seną oblių į ranką imu"- kartų pasikeitimas, irgi tikras, natūralus, išjaustas per asmeninius potyrius. Ir vėl stulpelis "Pilkas antkapis atmintis saugos"- primena klišes iš sovietmečio nekrologų eilučių. Tačiau prieš tai buvusi paruošta terpė neleidžia nepatikėti, nors ir verčia suabejoti žodžių nuoširdumu. Taigi, būtų mano ši kūryba, tai pradėčiau nuo "Tėvo delno tą šiurkštų švelnumą, savo vaikiška galva jutau..." ir atsiprašymas....

Taip puikiai apie tėvą, Tėviškę...Šilti ir nuoširdūs jausmai.Sveikinimai ir su vaikaičio Nojaus vardinėmis, pabūsit vėl visi kartu...

Tėvas. Tėviškė. Mano tėvynė –
Giminės tvirtapradė šaknis. –

Tvirtai suręsta...

...iš širdies žodžiai...

jausminga, puikiai apibūdina tėvą

Jautru ir tikra