Godai. Gal priimkite lietuvišką fantastikos sampratą – kas būtų, jei nebūtų taip, kaip yra! – ir viskas Jums atsistos į savo vietas. Nebūtinai logiškas ;-)

Dėkui, Arnoldai, už galimybę vėl prisiminti veržlias (puldinėjimo nuo fantastikos prie Atgimimo ir vėl atgal!) dienas. Manau, kad tas aukso „amžiukas“ labiausia pamalonino A.Medalinską ;-)

Įdomus kūrinys. Panašia tema Lietuvoje parašyta labai nedaug. Išimtis - panašių sąsajų turinti J.Mėčiuvienės miniatiūra, kurią buvau publikavęs viename savo mėgėjiškame leidinyje, kur autorė dėstė savo įžvalgas apie tautos ateitį, tiesa, gerokai optimistiškesnes. Tavasis kūrinys visai kitoks. Jame esama disutopijoms būdingų niūrių atspalvių ir debesėlių. Tačiau tai visiškai negadina teksto. Antra - kūrinys, nors ir trumpas, tačiau talpinantis labai daug ką. Jame dėstomos mintys beveik visos virtusios pačia tikriausia tikrove. Visumą vertinu teigiamai, juolab, kad lietuviškos fantastikos niekada nebuvo ir nebus per daug.

Įžvalgiai, įstabiai taikliai apie tautinės savimonės peripetijas... Paskutinė pastraipa kūrinį apibūdina, manyčiau, ne tiek kaip fantastinę, kiek kaip mistinę apysaką kol kas.
Pagalvojau, jei ... visos žmogaus sukurtos dirbtinės medžiagos privalės subirti į pradinius jų elementus, tai iš kur ta pilkašvinė siena?.. Turėtų viskas, kas materialu (net ir pradiniai elementai...), išnykti. Kiek žinau, fantastika mėgsta logiką;).
Bet, jei į tą pilkašvinę sieną susigers viskas, kas antimaterialu, tada taip, toli siekianti fantastika, kuri, pasirodo, pildosi savo laiku...
Įdomu.

įžvalgos stulbina, fantazija beribė ..
„Lyg Paukščių Takas būtų nusileidęs į vasaros Baltiją...“

Pradžioje pagalvojau - kur ta fantastika? Juk čia besivystanti mūsų realybė, apie mūsų jaunąją visuomenę su jos materialiu supratimu, besivystančiu egoizmu. Įtikinama pabaiga.

Nedėkinga fantastų dalia: neatspėsi ateities – pašieps, atspėsi – liksi kai kam priešu. Todėl neberašau.

pradžia mane įtraukė, o pabaiga įtikino :)