Norėčiau ir trečio segmento paskutinėje eilutėje esminio kirčio, kai kad buvo pirmame bei antrame.
Labai gerai. Plaukia, tiksliau srūva skaniai gomuriu.

Vaikščioti užsimerkus į esmę – pasaulio kitimą, neatmerkiant vokų, nes jie pritvinkę baimės – baimės, nebūti taip nušlifuotu deimantu, kuris visada spinduliuotų šviesos strėlėmis, iš kokio kampo į jį bežiūrėtų pasaulis, jam sunku, nes jis klysta, turėdamas norą, Šviesą paslėpti, nuo reginčių akių –Tamsoje, ir paslėpti taip, kad jos nesimatytų – o pasaulis judesyje, kuris (judesys) jam (tam klystančiajam) per daug sunkus – vokų negali atmerkti... (bijo nespėti...).

pavadinčiau tekstą "Užsimerkus"

Sunkokas stilius. Jei skaitytojas nori paliesti autoriaus mintį, turi skaityti arba labai lėtai, arba kelis kartus:) Žinau, kad norite išlaikyti eilučių ilgį bei rimą, bet kai kur primėtote tikrai nereikalingų žodžių: bet vienas jų tas nematomas tai jis eina manimi kartais net (tas, tai jis, net). Poezija turėtų būt išgryninta:) Ir dar viena gramatiškai užkliuvusi vieta: tuomet praregėčiau žmogelio žvilgsniu tokio žmogelio kokie (juk nesiderina -žmogelio- ir -kokie-). Užtat antrasis stulpelis yra toks nepakartojamas, kad skaitau skaitau ir vis negalėjau atsigrožėti:) Ir pats kūrinys man tikrai labai patiko, nepaisant tų kelių pastabėlių. Labai.