Šis kūrinys palietė tam tikras vidines stygas...Nesakau, kad tai idealus ir be pretenzijų savo kalbine išraiška pasakojimas, kad nė kiek nesvyruoja jo stilius... tačiau perskaičiau jį - kaip tikrą pasaką, kurioje slypi tikri paveikslai, papuošti fantazijos elementais ir Meile - neapsakomai tyra, prasminga...
Apibudinti norisi tai, kaip nuoširdų žmogaus, suvokiančio meną ir grožį, kalbėjimą. Subtili pabaiga: šypsenai ir ašarai - vienu metu ir galimybe - individualiai atomazgai... Juk ne vien vaikams pasakos kuriamos :) ir laumės, kartais, juk tokios tikroviškos. Kiekvienoje moteryje, ko gero, slypi laumužė :) ... tokia ir yra Meilė, mano supratimu... ji kvepia čia grožiu.
Gal ir pabėgo laumutė, nepanorėjusi likti tik krūvoje paveikslų? Meilė gili ir skausminga... Tikėkimės, kad ši pasaka, kaip ir visos, - pasibaigė laimingai... Juk pasakose taip būna.
Kūrinio pradžioje sakoma: „Ar norite, aš jums paseksiu pasaką, o gal istoriją...“, o pabaigoje:
„O kokia pasakos pabaiga – spręskite patys. Bet juk visos pasakos baigiasi laimingai, jei tik jos būna tikros pasakos.“ Gal čia ir prasilenkiama kiek su logika... Pasakiškumo išties nėra, na nebent gili žiema Paryžiuje :), nors šiais metais ir tai jau nebe stebuklas... :) Tiek laumelės atsiradimas, tiek išnykimas bei keli „persimetimai“ paviršutiniškomis frazėmis apie meilę bei moteris labai nemotyvuoti, nesudominantys, neįtraukiantys...
„dvi didelės išmintingos akys, bet tuo pačiu kažkokios paslaptingai užburiančios...“ – ši priešprieša man atrodo ne visai logiška. Sėkmės. Sunku pratybose – lengva kare.
Nelabai man čia pasakiška pasirodė... Jokių stebuklų, jokio veiksmo, nieko, kas priverstų vaizduotę dirbti. Ir pirmam plane ne laumė, o Gogenas. Ir įsimylėjimas kažkur tik pasakotojo žodžiuose lieka. O jis turi būti pačioje laumėje, jos veiksmuose, gestuose, žvilgsnyje, mintyse... Veržlumo reikia laumei. Laumiškumo reikia.
Tačiau neslėpsiu - tikriausiai sklandžiausias, papračiausias ir lengviausiai skaitomas darbas šiame konkurse. Nelabai ir yra prie ko prikibt, nes prie teamtikos galima kabinėtis iki nugriuvimo. Bet gal įio darbo bėda ir yra ta - paskaitai, gražu, bet praplaukia ir neužkabina.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-03-06 23:31:07
Šis kūrinys palietė tam tikras vidines stygas...Nesakau, kad tai idealus ir be pretenzijų savo kalbine išraiška pasakojimas, kad nė kiek nesvyruoja jo stilius... tačiau perskaičiau jį - kaip tikrą pasaką, kurioje slypi tikri paveikslai, papuošti fantazijos elementais ir Meile - neapsakomai tyra, prasminga...
Apibudinti norisi tai, kaip nuoširdų žmogaus, suvokiančio meną ir grožį, kalbėjimą. Subtili pabaiga: šypsenai ir ašarai - vienu metu ir galimybe - individualiai atomazgai... Juk ne vien vaikams pasakos kuriamos :) ir laumės, kartais, juk tokios tikroviškos. Kiekvienoje moteryje, ko gero, slypi laumužė :) ... tokia ir yra Meilė, mano supratimu... ji kvepia čia grožiu.
Gal ir pabėgo laumutė, nepanorėjusi likti tik krūvoje paveikslų? Meilė gili ir skausminga... Tikėkimės, kad ši pasaka, kaip ir visos, - pasibaigė laimingai... Juk pasakose taip būna.
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2010-03-05 10:04:35
Kūrinio pradžioje sakoma: „Ar norite, aš jums paseksiu pasaką, o gal istoriją...“, o pabaigoje:
„O kokia pasakos pabaiga – spręskite patys. Bet juk visos pasakos baigiasi laimingai, jei tik jos būna tikros pasakos.“ Gal čia ir prasilenkiama kiek su logika... Pasakiškumo išties nėra, na nebent gili žiema Paryžiuje :), nors šiais metais ir tai jau nebe stebuklas... :) Tiek laumelės atsiradimas, tiek išnykimas bei keli „persimetimai“ paviršutiniškomis frazėmis apie meilę bei moteris labai nemotyvuoti, nesudominantys, neįtraukiantys...
„dvi didelės išmintingos akys, bet tuo pačiu kažkokios paslaptingai užburiančios...“ – ši priešprieša man atrodo ne visai logiška. Sėkmės. Sunku pratybose – lengva kare.
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-03-05 00:56:16
Nelabai man čia pasakiška pasirodė... Jokių stebuklų, jokio veiksmo, nieko, kas priverstų vaizduotę dirbti. Ir pirmam plane ne laumė, o Gogenas. Ir įsimylėjimas kažkur tik pasakotojo žodžiuose lieka. O jis turi būti pačioje laumėje, jos veiksmuose, gestuose, žvilgsnyje, mintyse... Veržlumo reikia laumei. Laumiškumo reikia.
Tačiau neslėpsiu - tikriausiai sklandžiausias, papračiausias ir lengviausiai skaitomas darbas šiame konkurse. Nelabai ir yra prie ko prikibt, nes prie teamtikos galima kabinėtis iki nugriuvimo. Bet gal įio darbo bėda ir yra ta - paskaitai, gražu, bet praplaukia ir neužkabina.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-03-05 00:49:29
Spėčiau ir aš, bet irgi susilaikysiu :) Tačiau darbas labai vertas dėmesio - man jis toks šiltas, šiltas... nors laikas ir žiemos :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-05 00:44:54
:)..graži ir pasaka ir pabaiga...spėčiau kas parašė, bet susilaikysiu:)