Rimuojasi sunkiai... ir mintis (tikliau pats pateikimas jos/įvaizdžių išraiška) - patikėti ja nesugebėjau...

Autoriui siūlyčiau pabandyti garsiai išraiškingai perskaityti kūrinį... Mėginau keletą kartų. Na stringa ritmas, nors tu ką... ir nesirimuoja, o juk konkursas – soneto visgi... Nors, pavyzdžiui šis sąskambis gan įdomus – „klaupiuosi uosiu“. Balansuojama ties mėginimu pateikti įdomių įvaizdžių, kuriuos „nušluoja“ banaloki vaizdiniai, ir ties mėginimu „suklijuoti“ konkursinį darbą. Žodžių klampume įžvelgiu nuoširdumo, kurį persmelkia tam tikri, mano galva, nelogiškumai arba prasmės, gylio stoka: „Tik neprašyk nusišauti prieš meilę“ – galima nusišauti ir ne tiesiogiai, taip peržengiant savo ribotumą ir žmogiškąjį bailumą... arba „Prieš gerumą nukrinta meilės sparnai“ – Gerumas aukščiau už meilę??? O jei „meilę“ parašytume iš didžiosios raidės, manau, jai jai niekas niekada daugiau nebenukristų. Sėkmės.

Gausingos metaforos, bet aprašomojo pobūdžio, jausmo kaip ir nėra.

Užkabino paskutinės dvi eilutės. Galbūt taip ir yra...