Miela Mažute, jau pati pradžia pradeda dirginti savo vienodumu ir neinformatyvumu (nuobodu darosi). "Brangus dienorašti" - rašyčiau, jei turėčiau jam daug ką papasakoti ir jis viską priimtų į save - tuomet jis man būtų brangus.
Šiuo atveju susidaro įspūdis, kad tik tiek ir tesigauna parašyti? :)
O juk kilimas, leidimasis - pats skrydis aukštai virš debesų - nenusakoma pasaka, net ir labai daug skraidamčiam. Niekuomet negaliu atsitraukti nuo iliuminatoriaus... kaip ir mano pirmojo skrydžio, kuris labai labai seniai buvo - nepamiršiu visą gyvenimą... Net ir niekada neskridus - pasakojimas turėtų dominti skaitytoją. Juk tokia tema - labai plati fantazijai - duok jai laisvę.
O gal Tu mėgini taip paslaptingai priartėti prie dėstymo, kuris mus priblokš? Na, jei taip - siūlyčiau įžangos nebetęsti, jau ji ir taip ilgoka gavosi. Aprašyk geriau gatves, aikštes, spalvas (juk viskas nauja turėtų būti Tavo akiai, širdžiai) - visa, ką regi arba įsivaizduoji aplink save. Net gal kokias istorijas, kurios nebūtinai realybėje vykti turi... Laukiame :)

Toks jausmas, kad tu nieko gražaus nepatiri. Vis kažko lauki, kažko nekantrauji, tikiesi... O kada prasidės išgyvenimai?