Patikėk, nežinau kiek rimtai, bet dažniausiai mes taip tik kalbam. Pasakom be galo daug, net ir pačiam velniui atrodo dantis išdaužytumėm, jei tik žodžiai būtų akmenys, tačiau kai tokia frazė kaip "glamžau save ir vis svajoju įmesti į degantį gyvenimo laužą, kad liktų pelenai ir atsiminimai" pavirsta tiesa, kai tas laužas pradeda išties svilinti padus, štai tada ir įsijungia toks instinktas, kad bet kokia kaina reikia išlikti, kad norisi atsitraukti nuo to laužo kuo toliau, nes baimė - tikra baimė, kurią sukelia reali liepsna, visgi stipresnė už tą "noriu"

Sudėtingas dalykas "SIELA" ir jos harmonija su kūnu bei aplinka - tame jautrių, mylinčių ir siekiančių aukščiausios pakopos, žmonių problema. Artimos mintys...