Meilė yra melė. Ji net širdį padalija į tris dalis ir visose - meilė.
Prieš meilę turbūt visi lenkiamės. Aš- neišimtis.
O jos orbitoje būtent tragiškiausiai reiškiasi kai jos herojai Ji ir Jis.

dienoraščiui , bet ne poezijos skyreliui /nebent į jausmus dėt/,
paskaitykit laikui esant geros poezijos /gal ir jūsu jausmai praturtės/
"man sunku" - dar ne pasaulio pabaiga :)

Noriu pastebėti, kad tikra meilė nei dūžta, nei miršta. Ir, deja, jos net nenužudysi. Bet užtai kaip subrandina.
Čia išsakėte daug skausmo. O žodžiai "aš daugiau nieko neturiu.. " labai beviltiškai skamba. Juk kai nieko nelieka lieka vieta kažkam naujam, didingam, žodžiais neaprėpiamam.
Sėkmės.

labai skaudu skaityt, matosi, kad išgyventi teko daug - laikykis ; )

Padrika skyryba - sudėliosiu kablelius. Kai gyvenimas atima, ką myli, kaip tik laiko daugiau lieka, todėl nelogiška ta mintis, kad neturi laiko gyventi. Sunkiai išsirėkta, bet primityviai. Tiek retorinių klausimų užduodama, į kuriuos galima atsakyti 'nes myliu', tačiau jau prieš tai buvo pasakyta, kad lyrinis subjektas myli, o iš klausimų pasirodo, kad jau ir nebežino, kas ten su juo darosi. Reiktų kitaip sudėlioti tas mintis, struktūruoti bent kiek. Na, prastokai, nes išsakyta, ką jauti, bet nepažiūrėta į tai iš šono.