Prašai papasakot, kas atsitiko dar???
Bandau prisiminti dabar:
Pavėlavai Pagulbin atvykti laiku
Tad įspūdžių mažiau turi visokių...
Iš kur tiek juodo pamatei,
jei jau į viską žiūrėjai baltai? :)
ir kas per grasinimai pikti:
"Netikėsi, kentėsi pati..." -
Pagulby buvo tikrai nuostabu:
Tiesiog - trūko to, kas būtų kartu... :)
ir dabar improvizacija po * ženklu:
Baltas Angelas ant balto Debesėlio
Žiūrėdamas į baltą Medį baltą Vyną gėrė...
Visi šie baltieji nepyko tikrai -
Kad į juos kreipeisi baltai... :)

Vakarykščio jūsų kūrinio pirmi du posmai, kaip kūrinys. Gražus. (bet tik du posmai)
O čia toksai kalbėjimas, monologas. Proziška, vos ne asmeniška, jei tai būtų kokia eiliuota pjesė, ir fragmentai iš jos, bet vis tik kaip kūrinyje, būtų daug tuščiažodžiavimo. reiktų labiau koncentruoti mintį, o gal geriau rašyti prozą, literatūrinis laiškas.
vakar du posmai pirmieji jūsų kūrinio, tikrai neblogas kūrinukas. ( mano nuomone)

Aš vaikščiojau nakčia po rojų -
Sapnus rinkau pabėgusius slapčia.
Ir sugrįžau su saule. Pagalvojau -
Juk žmogiška užmigti nejučia.

Ir sėdėjau tąkart ant ežero,
Ne prie jo, ne jame, o viršuj.
Stebėjau šypsantį debesį,
Ne danguj, ne ore. Tavo viduj.

Jis baltavo lyg vatos gumulėlis
Prisijuokęs iš kūdrų žalių.
Juk mačiau - tai Tavo sielos šešėlis.
Genu jį nuo baltų angelų.

Ir neprašyk, nelaikysiu sekundei,
Gyventi žemėje turi.
Pakilt it Feniksas į naują būtį,
Tikėti žmogumi. Gali?

Ir neskaudės - žaizda sugis,
Ruduo nuplaus rytojų.
Nemoku blevyzgom kalbėt -
Sugrįžtu į savo rojų.

O tu rašyk, galbūt skaitysiu tyliai
Kai vėl pareisiu į namus.
Galbūt atrasiu atsaką tai dainai,
Kurią išgirdo ir dangus.

Ir pažadėk, jog kai sugrįšiu - tu būsi tyras,
Išbales nuo pamirštų angelų,
Rymąs po baltaja liepa,
Su balto vyno gurkšniu.

Pašonėj juk skauda tik tada,
kai šonkaulį sau išrauni su mėsa,
ir žmogų sau vaizduotėje susikuri
kurio taip lauki, o iš tikro jo nėra...

Balta žolė tyliai pražilo,
Aš tipenau stiklo rasa.
Neklausk, brolau, kas ten įvyko,
Sapnuok, te mėnuo nešasi raudas.

Ir kreipkis į visus pabalusius,
Išblukusius iki žiemos dienos.
Jei kažkuris padės atgimt iš naujo
Gyvenk. Pamiršk kas buvo iki baltumos.

Aš Tau sakiau: jei reikia rankos
Ji ištiesta, tiktai pasiek.
Ne marškiniuos baltuoja siela –
Mačiau, jutau – tikėk.

Aš išvažiuoju jau į šventą kraštą,
Kur mintys nuplautos audrų.
Kur vėjai pakampėmis staugia
Ramybės ieškoti skubu.

Lankysiu tave, mano broli,
(juokingai kreipiuos į Tave)
Mintim ir darbais, gal ir žodžiais,
Pažvelk į dangų, jei noris –
Šypsosiuos, nors skauda pašonėj.

Vėl prisiminimai apie Pagulbį, o kūrinyje ne šiaip bukai perpasakojami įspūdžiai. Tuo jis ir įdomus, kad esama slapto užtaiso, su prasme.

Paskaičiau ir supratau, kad jūs čia su kažko vedate grąžęs poetines diskusijas. Labai mielas bendravimo būdas, o to pačiu ir kūryba :)
Tad daug jums kūrybinės ugnies, be dūmų :)

...įdomus kūrinys...man jis tikra mįslė...ir tai žavinga...