Patiko ir tos naujovės formoje bei 2'4 eilučių sąskambiuose.
Kad lituanistas – neabejotina jau nuo pirmųjų kūrinių :)
O kad žemaitis – turėsma dar progos įsitikinti...
Žodžiu, tikrai gera lyrika.
Ir dar neįkyri.

Labai vertinu Ramunę kaip formos analitikę, todėl prašyčiau atidžiau panagrinėti eilėraščio formą, kuri iš dalies yra eksperimentinė. Naujoves klasikinė eilėdara sunkiai „priima“. Kiekvienas skiemuo turi savo vietą - ir naujove (iš pirmo žvilgsnio - „maišatim“) siekiama suardyti klasikinės strofos monotoniją. Savo paties nelaimei, esu diplomuotas lituanistas ir kartais mėgstu ekperimentus. Ne visi jie ir pačiam patinka, todėl Ramunę suprantu ir jokiu būdu nepieštarausiu pagrįstai nuomonei.

Labai graziai perteikiate mintis vaizdiniais, ir nuotaika, ir spalva.

kai valandas visas atidavei-
širdis jas ištiksėjo - laikrodis sustojo
tai rūko drobulė tada atidengia
tą erdvę kurios kartais ir bijojai...
- - - - -
ne šitas nelabai, yra gražių atskirų vietų, bet visumoje, tai ne;(anas, praeitas, kurį komentavau, tai puikus.)

Aiškiais vaizdais perteikiama vidurnakčio nuotaika su lėtėjančiu Laiko pojūčiu, kai
..."viskas palieka ant dugno/perregimoj tekančioj upėje..."
savo paslaptingumu lyg "užkelianti" iki Grįžulo Ratų... ko lyg ir pasiilgstama, kad grįžtų į "spingsintį langą...ir atiduotų tau tavo valandas" saviems apmąstymams tyloje...

vien amsi vidurnakčio būgnai -subtilu.
tarsi viskas būtų pro stiklą, nepasiekiama, trošktama ir
taip arti.