labai siltas:))), mielas...

Ties Tavo tekstais visuomet susimąstau. Atrodytų, jie lengvi, sklandūs, tobulai sueiliuoti, vienok puslapį užveriu sunkia širdimi. Filosofinė prasmė lieka už teksto, ir suvokti ją gali ne kiekvienas. Tai liudija kai kurie komentarai. Nieko tokio. Sako, nėra dviejų vienodų žmonių, tačiau yra galybė artimų sielų. Gaila, kad poezijos mados šiais laikais kitokios, bet tas SODAS, kuriame gimsta šie kūriniai, amžinas: ne tik todėl, kad visi (beveik) „pasiilgstam arklio“ - svarbiausia priežastis slypi žmogiškoje mūsų prigimtyje; nebebus SODO - neliks ir žmogaus. Sėkmės ir įkvėpimo!

Atleiskit, Molii, šis tekstukas turėjo patekti į Jūsų žinučių skyrių. Gal, sakau, tegul jis dabar jau čia ir lieka: nesinori trugdyti labai užsiėmusių moderatorių, kad šią žioplišką klaidą ištrintų :-(

Dėkoju! Gaila, kad Jūsų dainavimo negalėjau išgirsti, būčiau įsirašęs atminimui... Saulėtų Jums dienų :)

Šiek tiek sentimentalu, tačiau skamba gerai, netgi nepriekaištingai.

Labai gražus, toks Maironio rimu. Lengvas, patrauklus, švelnus.
Pasiimsiu - patiko. Sėkmės ;-)

toks jau tas laikinumas, toks jau tas žmogaus gyvenimas,
gimstam ir mirštam - iš dulkių į dulkių. Galiausiai viskas baigiasi.
nėra nieko amžina.
jautrus kalbėjimas.

Na visas pavasario žavesys per įkvepiamą orą ir per vaizdą: ypatingai čia CITATA> "Ir kaip žaviosios nuotakos ievos
Baltom sukniom pasklis po miškus." --- jaučiasi tas judesys trapių šmirinėjančių - pasklidusių ievų pamiškėse, paupiuose, miškuose, jaučiasi judesys trapumas ir gyvumas;
skaitant norisi įkvėpti giliai - visai plaučiais; patiko įvaizdžiai ir lyrinio herojaus vidinis minties veiksmas. gražu - tikrai norisi giliai įkvėpti skaitant, pilna krūtine pavasario ir tų žalių pievų ir palaukių patvinimo paukščių trelėmis; gyvas. kažkoks lakus;
patiko.

Nuostabūs žodžiai. Puikiai sueiliuoti. Sėkmės

Labai jautrių prisiminimų sodas.
O paskutines kūrinio eilutes perskaičiau:

Ir viens kitO gyvenimą mylint,
Net baisu pagalvoti, – numirt...