Čia tiesog atsakymas į šiandien išspausdintą kūrybinės sesės eilėraštį, kurį pateikiu žemiau...

Apsivysiu lyg vijoklis stangrų medžio kūną,
Glusiu prie gyvybe jo alsuojančios šerdies.
Argi dar širdies svaja gražesnė žemėj būna? -
Mūsų laimės taurė saldžiai, saldžiai išsilies.

Pastovėsiu aš gaiviam minčių pavėsy,
Juk ateisi tyliai nupraustu jausmais taku?
Prisiglausi prie krūtinės švelniai, pasėdėsi...
Tavąjį dvelkimą - juk dažnai šalia jaučiu.

Skruostą lies žiedai - pavasarinės ašaros,
Tau vienai mana širdis žydės meilės gėle.
Dovanotas vien tik mums bus šiltas vakaras,
Tiktai mums žydės delčia dangaus delne.

Tuomet apsivysi vijokliu tu manąjį likimą,
Bėgsiu aš per baltą lapą mažutėle raidele.
Tu - neprarasta žvaigždė, manasis piligrimas,
Mano sielos tyras Angelas, mana Dalia.

Tu kalbi apie kūrybą ir jau kelintą kartą.
galėtai turėti pasekėjų baltų lapeliukų : ) .
Labai tikra.
Išpūsta ten, kur žmonės pučiasi.
ir pabaigta ten, kur "kirviai"
: )

Tu dar stiebtis galėsi ir be atramos,
Kokia kūribinga esi - visi taip galvos
:)
man sukėlė šypsena darbas, toks
spalvingas:)