Santrauka:

Ar nemandagūs žmonės iš tiesų nemandagūs?

Santrauka:

Visi mano dievai, visos mano dievybės yra ten, laukuose ir giriose, kalvose ir debesyse. O jeigu kas mane vadina ateistu, tai jau ne mano bėda. Aš nesu joks ateistas ir netgi visai nejuokaudamas tą Gyvosios Gamtos Galybę, kuri man dovanoja absoliučiai viską, vadinu Senuoju Šeimininku – čia iš Faulknerio – arba Senuoju Sodininku.
„Mano dievas yra šio pasaulio dievas“
„Šiaurės Atėnai“ 2010 05 14; 2010 05 21
 
Giriamasi, kad jausmų suvaldymas yra didžiulis  auklėjimo ir civilizacijos laimėjimas. Tačiau mūsų mechaninė  civilizacija, tiesiog agresyviai  tramdydama  jausmus,  juos arba sunaikina, arba  juos paverčia  išsigimėliais. Tokie  išsigimę jausmai  kaip tik  ir nukreipti ne į konkrečias juslines būtybes, o į abstrakčius siluetus. Visa, per ką natūraliai atsiveria žmogaus širdis, vadinama  sentimentalumu arba romantika. Šitaip ir dar  tūkstančiais pavidalų triumfuoja abstrakcijos stabas kasdien plėsdamas  savo garbintojų gretas. 
(Arvydas Šliogeris „Konservatoriaus išpažintys“ psl. 195-196)
 
Dabar man atrodo, kad vienintelė meilė, tegul ir menkiausias jos trupinėlis, tegali pateisinti šią bekraštę, tyvuliuojančią pasaulyje skausmo jūrą. Aš neįgaliu įsivaizduoti jokio kito paaiškinimo, esu netgi įsitikinęs, kad jokio kito paaiškinimo ir neesama, kad jeigu pasaulis tikrai, kaip sakiau, sukurtas iš kančios, tai sukūrė jį meilės ranka, nes jokiu kitu keliu žmogaus siela, kuriai ir yra sukurtas pasaulis, neįstengtų pasiekti visiško tobulumo.
Ten, kur kančia, ten šventa vieta. Kada nors žmonės supras, ką tai reiškia. Tol, kol jie nesupras, tol jie nieko nežinos apie gyvenimą.
Oskaras Vaildas
 
Mes visi ateiname iš savo vaikystės.
Antuanas de sent Egziuperi
 

Santrauka:

Voščevas* netrukus ėmė abejoti savo gyvenimu ir pajuto kūne silpnumą, nes nežinojo tiesos; jis nebegalėjo toliau dirbti ir eiti keliu nežinodamas, kaip sutvarkytas visas pasaulis ir ko reikia siekti. Iškamuotas minčių, Voščevas prigulė dulkėtoje pakelės žolėje; buvo karšta, pūtė pietų vėjas ir kažkur kaime giedojo gaidžiai – viskas ramiai sau egzistavo, tiktai Voščevas, prie nieko nepritapdamas, tylėjo. Šalia Voščevo galvos gulėjo negyvas nukritęs lapas, vėjo atneštas nuo tolimo medžio, ir dabar laukė žemėje ramybės. Voščevas pakėlė sudžiūvusį lapą ir įsidėjo į slaptą maišelio skyrelį, kur laikė visokius nelaimės ir nežinios daiktus. „Tu gyvenai be prasmės, – su šykščia užuojauta galvojo Voščevas, – gulėk čia, aš sužinosiu, dėl ko tu gyvenai ir žuvai. Jeigu jau tu niekam nereikalingas ir mėtaisi visiems po kojom, tai aš tave saugosiu ir prisiminsiu.“

*A.Platonovo apysakoje „Duobė“ ypatingą vietą  užima ilgesingas darbuolis Voščevas (вош —rusų kalba(voš) — utelė), gyvenantis taip, tarsi „tolumoje yra kažkas ypatinga ar koks prabangus nepasiekiamas daiktas.“ Labiau nei kiti gilinasi į dalykus: nepasiduodamas aplinkui tvyrančiam visuotiniam entuziazmui, jis sako, kad „vis tiek be teisybės gyventi gėda“ ir laukia, kada gi danguje „bus priimta rezoliucija nutraukti laiko amžinybę ir kompensuoti gyvenimo vargingumą“. Parengė Linas J. Jankauskas pagal polka.academy ir colta.ru medžiagą.

Niekis kaip Būties šešėlis, kuris negali būti peržengtas dialektinio* mąstymo būdu. Heideggerio dialogas su E. Jungeriu (Karys ir rašytojas Ernstas Jungeris buvo vienas  žymiausių savo kartos Vokietijos menininkų) „Nihilizmo įveikos problema.“

*Kaip metodas, dialektika priešinga metafizikai. Dialektika tiria judėjimo ir vystymosi dėsningumą, kurį formuluoja dialektikos dėsnių pavidalu, kategorijose, sąvokose, apibendrina nuolat besikaupiančias žinias apie pasaulį ir sudaro bendra teorinį ir metodologinį pagrindą jo pažinimui. Pagrindinis dialektikos dėsnis – priešybių kovos ir vienybės dėsnis. Jis išreiškia kiekviename materijos išsivystymo lygyje, gamtoje ir visuomenėje, vykstančio judėjimo, vystymosi, kitimo priežastį ir šaltinį. Kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius pakitimus dėsnis atskleidžia tikrovės pakitimų mechanizmą. Kokybiniai pakitimai, kurie vyksta kaip senosios kokybės paneigimas, naujos atsiradimas, paprastesnių materijos formų virtimas sudėtingesnėmis, perėjimas iš žemesnio jos išsivystymo lygio į aukštesnį, leidžia daryti išvadą apie pažangų vystymosi pobūdį, kurį atspindi neigimo neigimo dėsnis. https://lt.wikipedia.org/wiki/Dialektika

Santrauka:

 
Pagrindinė tezė: pasaulis yra tekstas (il n‘y a pas de hors-texte - „nėra nieko už teksto“, t.y., už konteksto nėra nieko). Kritikavo europietišką logocentrizmo tradiciją. Aiškino apie dekonstrukcijos, kurios metu išaiškėja, kad tekstas yra atsitiktinis citatų-archipėdsakų rinkinys, būtinybę. Dekonstrukcija susijusi su bandymu atskleisti ir pašalinti priešstatas ir paradoksus, kuriais remiasi filosofiniai ir kitokie tekstai. Jis tokius paradoksus dažnai vadino „binarinėmis opozicijomis“
Žakas Derrida http://vartiklis.lt/plato/derida.htm; Prancūzų kalbos ir kultūros filosofas, poststruktūralistas.
 
Nesuskaičiuojami konceptualizmai ir abstrakcionizmai menininko akis tarsi apgręžė į vidų, kur  makabriškuose abstrakcijų performansuose dingsta paskutiniai konkretybės pėdsakai.  Kurmis tapo paveikslus ir rašo eilėraščius.
Arvydas Šliogeris „Konservatoriaus išpažintys“; 197 psl.

Santrauka:

Kai vaidiname savo lytį, mes ne tik ją demonstruojame, mes ją sustipriname ir aktyviai konstruojame lyčių tapatybes. Lytis — tai ne tik tapatybė, tai  ritualas. Jeigu lytis yra *perforamatyvi, turbūt geriausia, ką galėtume padaryti, būtų atsisakyti ją vaidinti. Arba galėtume vaidinti kitaip, o gal iš jos pasijuokti.
Kai atsisakome vaidinti savo lyties scenarijų, tas tvarkingas vyro ir moters dvinariškumas ima byrėti.
Mes matome žmones su vyrų anatomija, kurie nori tapatintis su biologinėmis moterimis. Ir atvirkščiai. Kai kam tai reiškia operaciją, kuri pakeistų anatomiją. Kas prašyte prašosi klausimo – kas yra tikra moteris? Į kurį Judith Butler  atsako – tokios nėra.
Judita Butler (angl. Judith Butler, g. 1956 m. vasario 24 d.) – žydų kilmės JAV post-struktūrizmo filosofė, kitoniškumo (angl. queer) ir lyčių performatyvumo* teorijų kūrėja.