← Atgal

Raudonkepuraitė

Raudonkepuraitė

Įkėlė: Laimėsspalvųglėbys

Įkelta: 2020-03-18 16:39:21

Štai kodėl Raudonkepuraitė, kaip šermūkšniai skaudžių jausmų mergaitė, atsidavusiai mylinti visa širdimi, ir nesuprasdama, kodėl myli, pasisvėrė pintą, šviesiai rudą, prancūziško mažumo krepšelį ant rankos ir priskynė puriųjų gvazdikų. Krepšelyje sugulėję gvazdikai, tarsi leliukai kišantys galveles, kvepinantys kaladėlių žaismo ritmu plaukiančias kojeles. Tai garbanotų žiedlapių kamuoliukai, derantys prie putlaus veidelio. Mergaitė taip neprotinga, kad tik leliukai sugulėję jos krepšelyje gali būti ramsčiu.

Komentarai

Vartotojas (-a): Laimėsspalvųglėbys

Sukurta: 2020-03-18 16:42:28

Lakštingala negali nečiulbėti

Sapnas, ilgai laukęs, kaip ruošiamas didis paukščio skrydis į pasaulį platų,
mokėsi apie gerumą akių, akmens kietumo širdį, liūdesio lietaus skausmo ašarą rudeninę.
Paslaptis debesais apsupta, per sapną tyliai ateina.
Žydri blizgančio fono kemsynai, kuriems žmonių akys negali nutilti,
per laiko juostą pereina linksmąjį spalvuoklį – tai Žemės margyną
ir bespalvę tyrą šviesaus gerumo amžiną buvyną.
Kažkur, toli toli nuo Žemės, kur Dievo pašvęsta –
nerįmąstį, triukšmingą puotą gyvenimo džiaugsmuos tildyti daina ramybės, lakštingala suokia.
Medis, laukęs ir žmogaus,ir einančių skausmų, ir džiaugsmo žiedų vasarinių,
prabyla kartais ramumom pūkelių lietaus, skaisčiam lakštingalos čiulbesy.
Minkštas patalas ramybės verkiančiam, saldainių negavusiam,
rėkiančiam, iš baimės širdį pametusiam ir likusiem nesuprastiem,
yra kaip motinos švelni ranka.
Lakštingala, minkšto jausmo mama, kaip šilta geltona saulė, gieda,
ne tik ramybę, bet ir laiptuotą, sukauptą, pilkšvą statulą:
-Ašaras renka mano širdis motinos gėrio,
Jaučia vaikelis ramuma klotą savo skrandžio baltumą,
gėlėmis apkamšytą kūno legvumą.
Pyktis kaip uoga raudoniu ant skruosto šiluma pavirsta,
o meilė per didelė mano delne stiprybę pajunta.