Nakties kerai iš lėto tirpsta, rūkas dyla,
Apyaušriu čia laumės dar velėja žlugtą...
Iš snaudulio išsivaduoja saulei kylant
Sodybos ir gėlynai. Čia dar kvepia mėtom...
Ir medžių apsupty baugi kupra išnyra –
Akmuo glotnus, žmonių ar kipšo nusėdėtas...
Ir laiptai, kad kalnelin kildamas nekluptum.

Nebuvot? – kitur tokios vietos nerasit:
Aplink ramuma... ir dosnus svetingumas,
Ir žmonės čia dirba ne vien duonos kąsniui,
Sodybos — tarytum iš foto albumo...
Ir nuobodžiui kelias užtvertas čia drąsiai.
Ambicijos šičia — ne balzganas dūmas —
Idėjų vis medžiai pražysta ir klesti...

Neseniai
Artėjome į Alkos kalną
It į kokį prieglobstį dievybių.
Sėdi menamieji moderatoriai —
Išsakyta kas, tas įsiterpę —
Atardyta iš kiekvieno atminčiai,
Ir tame šiek tiek šventumo slypi.