| 2010-12-19 14:07:59 |
| Negraži pelėda
--------------------------------------13. Ir vis dėlto
Neiškart susivokėme, kad į mūsų namus Naujininkuose ateina bėda. Šventoji mėgdavusi pabūti viena ir pati neretai pasiprašydavo palikti ją vienumoje be didesnio triukšmo ir žmogaus akių. Dviejų kambarėlių bute tai padaryti lengva. Glaudėmės kas kur ir mažiausia dėl to vargų turėjusi raidžių A, B ir J trijulė – kur panori, ten ir glaudžiasi nejausdamos nepatogumų, bet vis dėlto dažniausiai įsitaisydavo knygų lentynose. Dažniau kartu, bet ne visuomet, nes solidusis Jotas manė, kad jam reikalinga proto mankšta. Tuomet jis leisdavo į save, iš kur netrukdomas galėdavo apmąstyti įvairius jam rūpimus dalykus, neišskiriant filosofijos. Sunku būdavo net nuspėti, kur jis yra. Paprastai įsikurdavo filosofų lentynoje greta Georgo Hegelio, o atėjęs ten sveikindavosi: viskas, kas protinga, yra tikra... Raidė A. irgi mėgdavo knygų lentynas, bet buvo paslankesnė. Neretai iš ten galėdavai išgirsti cituojamų rašytojų mintis, bet neatrodė, kad stengdavosi prisiglausti prie pasaulinės literatūros genijų – vienodai smalsu jai buvo pabūti su mažesnio – didesnio rašto autoriais, o atsiradus lentynoje Dalijos Kiliesienės knygelei „ Kasdienybė“, greitai išgirdome pažertas citatas iš jos:
Netinku lentynėlei nei vienai –
Tai spalva,
Tai faktūra
Tai gabaritais.
Būtent pagal pasikartojančias citatas suvokdavome, kad perskaičiuosi knygą nepasako, kad, girdi – perskaičiau. Tokių knygų jai nebuvo, nes ir pati neretai sakydavo, jog net išmokus mintinai knygos tekstus, neprotinga manyti, kad ji išsemta vien dėl priežasties, kad knygų tekstai, besikeičiant žmogaus gyvenimui, pastoviai įgauba kitokias prasmes, o juo labiau – besikeičiant visuomenės gyvensenai ar būčiai. Iš tikrųjų, jau ir pats ne kartą ėmiau į rankas D. Kiliesienės „Kasdienybę“ neužmiršdamas susirasti jau perskaitytus, bet kažkodėl vis reikalingus skaityti puslapius, fragmentus, eilutes, nors , atrodytų, neblogai atsimenu apie ką ten byloja jų autorė:
„ mūsų vaikai išėjo į pasaulį prašyti savo dalies duonos . Prašyti, ne reikalauti. Vargšai pas turčius . Prašyti duonos, kuria jų nepamaitino gimtoji žemė, nes jų, mūsų vaikų duoną, dar neiškeptą, dar nenukultą, dar nepasėtą, dar sėkla į aruodus nesupiltą, pavogė savi ir svetimi vagys. Mūsų vaikai negalėjo patikėti, kad visame gražiame, turtingame, dosniame pasaulyje nėra jų dalios“
Bet- stop! dabar gi ne apie tai.
Raidė B, regėjosi, suspėja visur, ir todėl net neatrodė kad ji kažkur galėtų būti. Kiek ilgiau užtrukdavo ieškodama šunelio, bet Kandžiukas visąlaik išliko atsargus ir neskubėdavo atsiliepti. Paprastai jis dingsta iš po akių, kuomet Šventoji pasiprašo ramybės vienumoje. Tuomet įsitaisydavo etažerės, kurioje palikdavome Šventąja žemiausioje lentynoje ir atrodė, kad toks pabuvimas greta vienas kito abiems labai reikalingas. Kandžiukui tai buvo darbas - saugojo Šventąją ir tuomet tik virtuvės, namų tvarkos ir etažerės globos reikalais užsiėmusi Leokadija galėjusi nesibaimindama prieiti prie jos. Mudu su Vidiniu irgi buvome pripažinti patikimais, bet vis dėlto Kandžius laikė savo pareiga paunkšti – esą, su ja, Šventąja būkite atsargūs ir paimdami, ir nešdamiesi. Ggerbkite ne iš pareigos, o mylėdami ją ir suvokdami, kad tokios dievo dovanos kruopomis iš dangaus nekrenta.
Tačiau tądien iš spaustuvės pakais parvežtos knygos sujaukė protą – svetainės kambaryje įsišėlė senai girdėtas triukšmas. Visi buvome prie pirmosios knygos, net ir Kandžius ir, deja, niekas negebėjome prisiminti, kad ten, kitame kambarėlyje ant viršiausios etažerės perdangos palikta Šventoji. Ir vis dėlto, jam, šuneliui, atitenka didžioji garbė, kad po kurio laiko suskalijęs pirmasis šokosi prie etažerės, bėgo ten - atgal, ten- atgal, bet nelaimė aplenkė visus ir visi supratome, kad ji didesnė, negu ką tik patirtas džiaugsmas. Bėda jį užgesino tuoj pat, dar net nesuvokus, kas iš tikrųjų atsitiko.
- Šventoji, džiaugsme mano, - pasakiau, imdamas ją rankose, bet žodžiai buvo niekingi ir žinojau, jog kad ir kaip besistengčiau, tačiau visi pasakyti žodžiais negalės būti geresni.
- Atleisk, vargšams ir kvailiams, Šventoji, - pasakė Vidinis.
- Ne, Šventoji, neatleisk. Bent man. Siųski į mane pragarą ir te jis išdegina, išvalo siela. Neatleisk, Šventoji. Už tokius poelgius reikia užsimokėti pragaru žmoguje.
Ir tuomet solidžiai į priekį išėjo Jotas.
- Žinai gi Šventoji. Jėzus irgi ant kryžiaus mirė, jis irgi Judo buvo išduotas bučiniu, bet mūsų atvejis vis dėlto kitoks. Tu net geriau supranti, kad jis labai kitoks, – pasakė Jotas ir neįvardindamas padeklamavo eilėraštį „Ir vis dėlto“
Kai ašara aky -
Dangus aptemsta.
Kai ašaka gerklėj -
Širdy tamsu.
Ir vis dėlto
---------Tu
------------ man
----------------šviesiausia -
Per tokią ašarą
Ir verkdamas
------------Tave
--------------- regiu,
Žolyne mūsų, žydintis žiemoj
Aušrine, budinanti rytą širdyje.
Esi vienintelė mums taip šventa
Kad net užmišome
Kad vis dėlto esi Knyga.
---------( „Ir vis dėlto“ 2008-06-04)
Kiekvienas stengėsi paimti ar bet prisiliesti prie Šventosios, tačiau neatrodo,
kad jai tai rūpėtų. Materija įveikė dvasią - nei rūpi, nei skauda, nei ką... |
|
| 2010-12-15 15:40:36 |
| Negraži pelėda
------------------- 12. Gydytojo prisipažinimai
Nežinojau, kad Vidinis išėjęs į trijų raidžių pasitarimą Broniaus Maniušio bute. Griozdiškai didelis devynių aukštų namas pastatytas beveik ant šlaito. Tai tarybinių laikų pastatas, viduje sutvarstyta vieno kambario butukais. Nelabai paisiau, kur Vidinis apsiverčia, svarbiausia, kad, ačiūdie, ne ligoninėje
- O gal šoktelkime alaus bent po bokalą išgerti?. Naujininkuose nėra ką daugiau veikti, - ruošiausi pasiūlyti, tačiau susilaikiau, atsiminęs, kad veiklos šiuomet daugiau negu bet kada. O ir ligonis, deja, labai netikėtai atsirado, ir neduok Dieve, kad iš ten pasiimtų į dangų.
Nedaug truko, kai prie Panerių ir Dariaus ir Girėno gatvių sankirtos nusileidau į tamsią, mažą kampinio namo patalpėlę. Nelauktai nustebino, kad prie durų pasitiko Jis, kuris man ir Vidiniui buvo nepaprastai reikalingas, tačiau per ankstesnius susitikimus būdavo šaltai atkarus, sausais sakiniais atstumiantis atokiau, kad nedrumsčiau jo dvasios ir jam nereikėtų gaišti brangaus laiko. Dabar atrodė, net laukė manęs ir, beje, labai nekantriai. Ištiesęs rankas ir sugriebęs sugrubusias šaltyje manasis, ėmė ir paslaugiai vedė kažkur gilyn į patalpą..
- Mane vis daktaru vadinate. Daug metų, kai dirbu šį darbą ir įsitikinęs, kad neblogai jį išmanau. Bet kad kas pavadintų daktaru, o!... Ne, taip iki jūsų niekuomet nebuvo. Esu meistras, sakyčiau, aukštos kvalifikacijos, kadangi elektroniką paklūsta tik geram meistrui. Na, ir iš tikrųjų, visuomet sutardavome. O štai ši knyga... Nežinau, net kaip pavadinti ją.
Bandžiau suvokti, kur pagaminta, tačiau irgi nesiseka. Bet kad tai aukštos kvalifikacijos gaminys abejoti nereikia. Kaip pas jus ji atsirado?
- Tai dovana. Ypatos dovana. Seniai besimatėme su juo. O ar kada pasimatysime, irgi nežinia. Kartu su juo keliavome „Džene“. Taip vadiname Radijo karietą arba tiesiog karietą.
- Sakote, Radijo karieta. Vadinasi, radijo bangomis? - domėjos meistras.
- Neatrodė, kad išvaizda ypatingai skirtųsi nuo mums įprastų karietų. Gal net prastesnė, bet kuomet įeidavome į jos vidų, o!.. Tuomet ir suvokdavome tai, ko nepapasakosi. Ten kaip dvasioje. Bet apie tai nedrąsu kalbėti, nes žinau, kaip greitai atsiranda įtarimai, kokias galvos ligas persirgęs, bet, deja, vis dar neišsigydęs.
- Ne, ne! Tokių įarimų iš manęs nelaukite. Tačiau jeigu man nepavyktų suvokti jūsų keistuolės sandaros, pažadu, kad tuoj pat paliksiu savo specialybę ir prašysiuosi, kad įdarbintu kiemsargiu, - pasakė pašnekovas ir šyptelėjęs: - Dabar pas savo pacientę einu užsidėjęs baltu chalatu.
-Turbūt, apsidžiaugė?
- Nežinau, bet atrodo, kad jai ne tas pats kaip su ją elgiamasi ir net reaguoja į aplinka., - pasakė šeimininkas. Tačiau jautėsi, kad jam kažką rūpi paklausti daugiau, bet vis dar užtrunka lyg baimindamasis savo klausimo. Atidaręs spinta, išėmė iš jo baltą chalatą ir pradėjo vilktis.
- Jeigu jus netikėtai pasakytumėte, kad jūsų knyga suvokia kalbą, tai mane galutiniai priblokštumėte. Ligi šiol maniau, kad mano pacientai tegali tik užrašyti mūsų kalbas ir kad ir po šimto metų jas atkartoti., bet kad mąstytų...
- Todėl ją ir pavadinote keistuole? Betgi apie tai jau esu kalbėjęs.
- Žinau, kad esate apie tai kalbėjęs. Todėl ir stengiausi nuo jūsų kuo toliau. Visaip gi būna. Kai kurios ligoninės aptveriamos aukštomis tvoromis. Ir turbūt ne dėl tvorų.
- Dzieduli! – išgirdau iš patalpos gilumos:- Dzieduli! Ateik gi! Aš tavęs laukiu. Labai!
- Na va! O sako stebuklų nėra!- atsiliepė į Šventosios šauksmą meistras ir kažkodėl man pasirodė, kad jam mielesnis būčiau jeigu jį vadinčiau gydytoju. |
|
| 2010-12-11 06:14:44 |
| Negraži pelėda
----------------------------- 11. Kaip 2x2
- O ! pirmą kartą judvi tai arti matau. Iš pirmo žvilgsnio, ko ne dvynės, bet - ne. Ko ilgiau žiūri, tuo nepanašesnės. Mudu su Algiu panašesnis.
- Mes jį pažįstame? Algį...
- Bajoras. Tokį kambarėlį kaip šis mano, į kišenę įsidėtų. Dvyniai mes. Išvaizda panašūs, o gyvenimu... Bet et! nereikia man į prisiminimus. Tik kad kartais jie prieš valią ateina.,- liudijo savo gyvenimo žiupsnelį Bronius Maniušis. O nugyventa nemenkai, jau septyniasdešimt aštuntus grumuliuoja: - Ot, kalbėjote apie Griškabūdžio bažnyčią. Esą, gera. . Kažin, jeigu bučiau paklausęs tėvų, kaip atrodytų dabar manoji bažnyčia?
- Norėjo, kad būtumėt kunigu?.
- 0! Ir dar kaip! - Ir apieškodamas visas kišenes: - Jeigu galima, užrūkysiu. O kiek daug pamokslu būčiau pasakęs. Kunigai kažkodėl nesuvokia, kad niekas taip nesujaudina žmogaus smegeninės, kaip eilėraštis. Ypatingai, jeigu jis blogas.
- Apie ką jūs?
- Taip, taip. Ruošdamasis pamokslui pasiimčiau blogiausią eilėraštį. Tuomet gali skaityti ir rodyti parapijiečiams, kas ne taip. Taigi, visi eilėraščiai reikalingi, ne tokie „Kaip 2x2“. Jūs jo net nepastebite, o be reikalo.
... O priekaištai į širdį sminga
Ir skauda taip,
Kad - ačiū Dievui!-
Net pasijaučiu,
Jog GYVENU.
Nebarkite,
Kad apie Mirtį parašau dažniau.
Šalia mes esame
Ir nemanau, kad apie kitką
Galėčiau pakalbėt sklandžiau.
Dainuoja ji,
Ir aš su ja kartu.
Ir nuostabu, kad su daina
Man šitoj kompanijoj
Ne –nuo – bo – du
- Ypatingai, kai esi bažnyčioje, - neiškentė raidė B, tačiau Bronius nepaisydamas jos laimingai užbaigė:
Kiti dar sako, kad kalbėti kiniškai sunku,
O besarmatėje mirty
Ir kiniškai kalbu
Kaip dukart du.
----------------- („Kaip 2x2“, 2008-01-08
- Rūkykite, dėde. Jeigu tik jums į sveikatą, o mes prie visko įpratę.
- Tuščios kišenės, Jotai. Tuščios. Biednumas irgi saugo žmogaus sveikatą.
- Suprantu, jog reikia džiaugtis, kad ne kunigas, - tarė raidė A ir pasiteiravo: - O iš kunigų seminarijos turbūt išvijo dėl panų?
- Tai kad iki jos nenuėjau. Iš Salako į pedagoginį institutą atėjau, bet neilgai pabuvau. Po metų išvijo. Bet irgi ne į tuščią vietą. Paskui daug metų kartu su Lėlės teatru pagyvenau... Vis ant ratų, ant ratų. Po visą Lietuvėlę mano teatrai. Po visą. O iš ten jau į prezidentūrą>
- Į prezidentūra! Argi galėjau pamanyti,- vėl stebėjosi raidė B.
- Tai dabar taip- prezidentūra, o anais laikais Meno rūmai, - pasakė Bronius ir vėl pradėjo neršti kelissyk išvaikščiotas kišenes, tačiau pastangos surast, pasak jo, net apčiulptą „koncigarą“ ir vėl buvo bergždžios. .
- Tai apie ką aš čia? Aha! - kaip jam regėjosi, prisiminė Bronius Maniušis, netikėtai sulaukės raidžių trijulės dėmesio: - Taigi, apie mirties poeziją. Labai gerai pastebiu, kad išbrokuotuose eilėraščiuose daug mirties. Ir sakau - ne dziedulio Pranucio ir dėdės Vidinio kaltė, kad Asta ir Daina nepanoro jos įleisti į knygelės puslapius. Matyt, teisingai elgėsi, nes pasakyta, kad nereikia prasidėti su tokiu, jeigu nenori ir pats tokiu patapti. Vo! kodėl tiek daug makulatūros. Ir nemanau, kad kitaip galėję būti. Taip savo tėvą dukterys gelbsti nuo mirties. Vo! ir šito eilėraščio nėra knygelėje, o paklausykite - ir ausims skamba ir mintyse ne ankšta:
Kada rašau, tikiu – skaitys!
Ir pamanau – supras mane.
Te šneka, džiaugias sakinys,
Išauklėtas baltų dvasia.
Tų vieškelių dabar tiek daug –
Daugiau išeina, negu grįžta.
Ir aš išeisiu – lauk, nelauk,
Tik nemanyk, kad į jaunystę.
Dievulis žino, kaip ten bus –
Gal dūmu nykdamas pakilsiu
O gal toks mielas ir gražus
Po pamatais gimtų namų
Dvasia it akmeniu parimsiu...
O kai rašau, tikiu – skaitys!
Ir būsiu savas kiekvienam.
Tik ar nemiršta sakinys
Net ir eilėraštyj manam?
------------------( „Kada rašau“ 2007-02-24) |
|
| 2010-12-09 12:42:33 |
| Negraži pelėda
------------------------ 10 Torpeda Vidiniui
- Nei ta koja iš lovos išlipo dėdė Vidinis,- nenusiminė raidė B. Ką pasakai, vaizduoja, kad nenori suprasti, o iš tikrųjų? Nei kurčias, nei kerpėmis smegenys užėję.
- Mieloji sese, gal patylėtum? Bent truputį. Kol kuris nors suprasime, ko norime. Kad ir iš dėdės Vidinio. Na - ko? Kad šiuos eilėraščius paredaguotų? Jeigu ir taip atsitiktų, jie nebus to lako eilėraščiai, kuriuo parašyti. Bet dar svarbiau, kad nebus išsakyti, kaip tuomet pajausta., -prabilo santūrioji A, kuri nemokėjo, kaip sakoma, „išeiti iš savęs“, ir daug kuo buvo panaši į Jotą, tačiau mažiau negu Jotas paisė kas ką apie ją mano. Nesidrovėjo pasakyti tai, kas užgulę sielą ar mintis ir, žinoma, savyje nešiojo daugiau motinos dalios, kuomet labai svarbu poelgiuose išlaikyti dvasios tvarka. Jai nepatiko sesers išsišokimai, tačiau žinojo, kad reikia patylėti, jeigu nenori pabloginti padėtį, sulaukti dar blogesnių pasekmių. Jos vėjavaikė sesuo B lyg priešingybė, tačiau visiems reikalinga, nes neatrodė, kad be jos kas galėtų būti – neišauštų rytas, neįdienotų, nesutemtų vakaras, o ir naktis bet be žvaigždynais apsėtų arimų, tačiau keista, kad prie širdies glaudė eilėraštį dėl kurio kitiems galvos neskaudėjo, vadino savo kurmiu ir taikėsi jį padėti būsimos knygelės pirmuose puslapiuose.
Nepakeliui man, pone, ne!
Į dangų tu –
Prie mūzų, angelų,
Prie Viešpaties glaudiesi.
O aš – jeigu judu –
Tai - po žeme.
Girdžiu – peiki:
Ne solidus
Ir šiaip gi – žemės kurmis.
Iš šventraščio nemėtau, pone, žodžių -
O žemės irgi juk nedaug -
Pražiojęs piniginę
Prarytum, nepajutęs skonio.
Ir vis dėlto, o Dieve,
Nepašauk manęs aukštai.
Aš – žemės kurmis.
Ir juodžemyje kaip naktyj
Žvaigždynais meldžiasi dangus
Ir aš kartu su juo
Ir savo angelais.
----------------------------(„Kurmis“ 2007-03-08)
- Ak, kaip jūs visi manęs nemylite! - atsiduso raidė B. - Aš galbūt irgi, nes man smagiau patiktų būti raide K, nuo žodžio kurmis, negu raide B - beždžionė. Bet tikiu, kad vieną kartą suras mane ir mudu protingiau pasišnekėsime. O galbūt ir Kurmiene tapsiu.
- Argi su tavimi susišnekėsi, jei sugebi torpeduoti netgi mūsų pirmą konspiracinį pasitarimą.
- Torpeduoti? Aš? Nevaidink Jablonskio, Jotai! - ir ūmai užsičiaupė, sukluso ir taip triukšmingai praplyšo džiaugsmu, kad sudžeržgė vienintelis kambarėlio langas, o stora paklode sumėtyti ant grindų popieriai, pakilo paskraidyti ir nusipurtyti dulkes. Ir Jotas, ir A, ir Bronius Maniušis , nesuvokdami, kas atsitiko, sprogino akis, net neįtardami, kokiu siurprizu tai galėtų pasibaigti. Ir štai raidė B, regisi, jau net ramiai, mįslingai, įeidama gilyn į save:
- Aš beždžione? Taip? Na ir bala nematė, kad dar ne Kurmienei, bet ir būdama tokia, jau žinau, kaip vadinsi šita knyga. Aš žinau.
- Tu viską žinai. Nėra, ko nežinotum.
- Dar man bus laiko viską žinoti. Suspėsiu. - Ir beveik reikalaudama: - Pripažinkime, ponai, kad labai negražiai pasielgė dėdė Vidinis, atsukęs mums nugarą ir užtrenkęs duris. Tai kodėl tokį dalyką turėtume nutylėti? Na, kodėl? Ir todėl tebūnie mūsų knyga pavadinta „Negražia pelėda“,- pasakė nugalėtojos , bet ramiai raidė B ir dabar vėl kaip anksčiau triukšmingai drebindama lango stiklus: - Šit kaip! Ir prašau daugiau netriukšmauti!. Jeigu jau tenka torpeduoti, tai- še! mielas dėde Pelėda - Vidini, pasiimki, ko nusipelnęs!...
Matyt, kitiems reikėję bent nedaug tylos susikaupimui, tačiau jos nereikėjo raidei B. Greitai apžvelgusi susirinkimo dalyvius, buvo tikra, kad padaryta daugiau negu tikėtasi ir dabar skubėjo į „Negražios pelėdos“ knygutės maketą „sudėti“ jai rūpimus kūrinius; -
- Šį dedu šalia „ Kurmio“, kad nepasimestume. Kita vertus, te ir mano ašaras mato. Argi paslaptis?
Priverkiau pilnas akis.
Ir išplaukė kartu su įdubom
Kaip luotai, būrių nepakėlę -
Per klonius, per kalvas, girias
Ir netgi kalnus.
Priverkiau,
Oi priverkiau akis pilnas...
Pakilo debesys, bijodami sušlapti,
Atsidaužė audra į luotus -
Visas pasaulis ašarotas.
Ir klausia dievas, kas esu?
Nežino, nesupranta tėvužėlis,
Kad pasakas lietuviškai
Iš Biblijos seku.
--------------------------(„Iš Biblijos lietuviškai...“ 2008-03-11)
- Oi, sesule, kaip norėčiau, kad nors vieną ašara tavo akyse pamatyčiau. Bet turbūt neteks man tai pamatyti ir tokią džiugią naujieną sieloje patiri. Neteks,- nelinksmais žodžiais, bet smagiai pasakė raidė A. – Ir apglėbusi per pečius: - Kas, sesut, tave tokią sumeistravo? Kas? |
|
| 2010-12-08 22:02:56 |
| Negraži pelėda
---------------------- 9.Trupučiukas iš sapnų
Niekas iš susirinkusių kambarėlyje neskubėjo skirstyti, net ir Vidinis, todėl kažin, ar reikėjo Jotui taip stengtis, bet jis manė kitaip:
- Ne, ne! taip lengvai mes šį karta neišsiskirstysime, - kalbėjo. - Nėra argumentų, kurie paaiškintų, kodėl tokia krūva eilėraščių nepateko į „ Eilėraščio sėją“. Asmeniškai bandžiau suvokti, kuo anieji geresni ir man tai padaryti nepasisekė. Nemokėjo ir Šventoji pasakyti, kodėl taip atsitikę.
- Ligoninėje gi, - įsiterpė Vidinis.
- Betgi ne lavoninėje,- aiktelėjo raidė B, tačiau netrukus atsitokėjusi: - Atsiprašau, man taip išsprūdo, tačiau įdomu, kodėl jai ligoninės prireikė labai ne laiku.
- Ar ir vėl kažkokie tarimai?- pasiteiravo Vidinis.
- Ne, ne! Dieve gink, ne! Bet ir dabar man atrodo, kad rankoje laikau ne „Petro ofseto“ spaustuvės leidinį, o jos, Šventosios, išnešiotą ir pagimdytą kūdikį. Na, tegu ne tokį, kokio ji tokėjosi, bet... Kodėl galėčiau nepamanyti, kad gal nepasitikėjimas ja buvo pernelyg jai skaudus. Todėl ir ligoninės prireikė.
- Kaip taip sugebi, B? Viešpatie, na, ir jaunimėlis! Lyg nežinotų, kad Lietuvoje vis dar yra bent viena bažnyčia. Na, užmirškime kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Užmirškime net Vilniaus arkikatedra su jos uždarytomis durimis, neįsileidžiant net mirusio prezidento. Betgi yra dar bažnyčių ir kitur. Kad ir Griškabūdžio. Sakau, Griškabūdžio, nes neretai girdžiu ją pagiriant ir mūsų aplinkoje.
-Kai ponas Jonas būna. O jis neretas svečias,- taikliai mestelėjo A, tačiau B gerokai atkaklesnė.
- Betgi, dėde Vidini, aš ne apie tai. Jūs žinote, kad ne apie tai. Aš net ir apie jus- kad ir jums būtų geriau, nes sunku neįtarti, kad nesate šios knygelės poezijoje. Argi bloga, kai poezijos būna daugiau?
- Eilėraščių gali būti daug, o poezijos juose - ne kvapo. Ė, neužmirškime, ko nereikia užmiršti. Ir nereikia manyti, kad kažkas iš mūsų sugebame pasakyti, kas ji, Poezija,- kalbėjo Vidinis kuisdamasis aplink save, tai lyg kažko paieškodamas, tai taisydamas drabužį, bet paskui ūmai atsitiesė, išsilygino ir:
- Man laikas prie savų reikalų. O jūs murkdykite, juodinkite mudu su dzieduliu įtarimais, bet bent jau dvasiai sveikatos jums jie tikrai neduos. -
Žengė žingsnį, kitą ir jau laikydamasis už durų rankenos:.
- O Šventoji? Taip, ji nuostabi. Tai iš tikrųjų šešiasdešimt šeštoji biblijos knyga. Ji tik viena, matyt, dabar težino, kiek savyje surinkus visa ko. Šia prasme mudviem su dzieduliu geriau pasisekė negu karaliui Mindaugui ar Vytautui Didžiajam, kurio galva irgi jau buvo pasiruošusi priimti karūną. Labai mėgsta padeklamuoti kažką iš sapnu, gal dažniau:
Tiek daug sapnų!
Net nežinau, kuriais tikėti.
Net įsiminti juos visus sunku.
Tačiau matyt,
Kad jiems labai reikėję
Ateit, pasišnekėt,
Pabūti su manim.
Aš pats sakydavau – nereikia
Klaidint savęs užmigusių vaizdais –
Klajoja smegenys po atmintį, po laiką
Ir džiaugiasi ar pyksta
Savo išraiškos ženklais.
Dabar tikiu – tai ne vaikų žaidimas.
Taip laiką, atkeliaujantį iš ateities,
Išėjęs pasitikti kalbina likimas.
Ten žaibas blyksteli,
Ir mano metuose jau laikas pripažinti –
Sapnai, tai tie laiškeliai iš toliau,
Kurie už laiką būsimą
Anksčiau ateina...
************(„Sapnai“, 2008-01-05)
-Taip, bet ji deklamuodavo ne sau. Man irgi ją labai patinka klausyti, o Pranuciui gal net labiau.
Ir kambarėlio durys užsidarė už nueinančio Vidinio nugaros. |
|
| 2010-12-07 19:18:24 |
| Negraži pelėda
----------------------------- 8. Vidinio atodūsis
- Palaukite! Minutėlę! – bosuodamas žemiausia nata pabandė nedidelei sueigai ir jos pokalbiui padėti Bronius Maniušis. – Va, kalbate apie dziedulio poeziją, jo knygą „Eilėraščio sėja“. Lyg girdžiu ne tik jo pavardę. Koks jo vardas, patylėsiu, tačiau kad pavardė Karlonas, nereikia abejoti. Dokumentuos irgi taip parašyta –Karlonas. Tačiau įsidėmėkite – ten, knygos viršelyje šalia pavardės skliausteliuose parašyta – Pelėda. Nemanau, kad tai jo literatūrinis slapyvardis. Ir, beje, įsidėmėkime kitą dalyką - apie save kalba kaip žurnalistą. Suprantate? Kalba apie save kaip žurnalistą, - pabrėžtinai pasikartojo Bronius., pasukaliodama galvą ir taip badydamas pamatyti, kas ji girdi-negirdi. Tačiau raidžių trijulė buvo atidi, o Vidinis taip pat suklusęs.
- Ir ką tuo nori pasakyti?
- Ne pasakyti noriu, o paklausti, ar, tamstele, toji Pelėda nebūsi pats? Vidinis be vardo? Negirdėta - nematyta, kad taip galėtų Lietuvoje būti. Ir mano ausim visai natūraliai atrodytų, išgirdus, kad šia būtybe pavadinta Pelėda Vidinis. Ką pasakysite?- panoro Bronius paklausti raidžių trijulės.
- Ar reikia suprasti, kad knyga išleista bendromis dziedulio ir dėdės Vidinio pastangomis?
- Būtent taip suprantu, - atsiliepė Bronius. O ką pasakys ponas Vidinis, manau, kad mums visiems bus įdomu. Tik tegu nedeklamuoja kažkokios nevykusios epigramos ar... Nežinau net kaip pavadinti. Na, paklausykite:
Jį nupiešė kaip velnią.
Atpažino.
Ir pasakė, kad dabar –
Be grimo.
- Mes piešiame ne kaip velnią, bet ...hm, regisi, knygutėje surandame Vidinį. Kad ir vis dar su grimu. - tarė raidė A: - Panašu, kad tas pats autorius paraše ir kitą, kaip čia dėdė Bronius sakė, nekokią epigramą. Būtent:
Vis gąsdino,
Girdi, įkas kitus.
Pabandė
Ir nukando sau ūsus.
- Kad ir nejauni, o ir dziedulis, ir dėdė Vidinis –abu be ūsų, - ne jai būdinga kalbėsena rimtai sušneko raidė B ir vėl Vidiniu: - Iš tikėjų, dėde Vidini, jeigu taip yra, kaip manome, galiu lengviau atsikvėpti. O kodėl taip, te pasako ar A ar J. Jų palengvėjimo atodūsiai netgi, ko gero, prasmingesni negu manasis. Jotai, ar ne taip sakau? Jeigu kažkam kyla mintis netgi nedidelėje knygutėje pasislėpti, kodėl turėtume gėdytis, kad surengėme tokio, tarkim, konspiracinio pobūdžio pasitarimą?
- Laikas ir tau mąstyt galva, o ne uodega, - atsiliepė Jotas, bet taip, kad buvo aišku, jpg reikia palaukti jo kalbos tęsinio. Žemaitės Vingių Jonas, regisi, buvęs net skubresnis, negu Jotas, tačiau šis buvo protingas. Net jo žodžio laukti nebūdavo nuobodu. Dabar jis taip:
- Mūsų toks pasitarimas ne dėl Spalio revoliucijos, ponai. Mums iš tiktųjų atrodė, kad išmestas eilėraštis niekuomet neatsiras ten, kur jis turėtų būti. Ir dabar suprantu, kodėl Vidinis mums parode dar dvi personas - į dziedulio dukteris Dainą ir Astą. Viena išmetė -vieną, kita - kitą, pirmoji vėl panoro pranašesne būti - išmetė dar vieną, Kita atsilygino tuo pačiu. Lenktynėse proto reikia mažiau negu ištvermės ir štai matome, ką turime.
Visi nujautė, kad pirmasis privalėtų atsiliepti Vidinis, kuris, atrodo, tik ir laukė tokios progos, kad be įmantrybių pasakytų tai, kas sudėta eilėraštyje „Mokėjau būti“.
Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar.
Karai pasibaigė,
O atgimimai – irgi
Po sodus vaikšto SAVYJE.
Ką randa –
Viskas jų.
Žiūriu į Vakarus. Rytus...
Nei šaukia, nei skandina.
Bet suprantu –
Ir ten manęs nėra.
Karai pasibaigė,
O atgimimai – irgi
Po Europoje vaikšto jau.
Ką randa –
Ima sau.
Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar...
( „Mokėjau būti“ 2008-01-06)
- Čia tavo ar Pranucio?
- Labiau panašu, kad tai tavo, Jotai. Toks, kaip reikiant dar neparašytas. Ateis laikas ir bus suprasta, kad niekam nesvarbu, ar jis Pranucio, ar mano. Visi norės žinoti, kad jis tavo ir plos, peiks arba tylės.
- Norsi pasakyti, kad poezija jau parašyta. Kad ji, kaip ir kiekviena reiškinys, jau baigiasi?
- Bėda, kad Lietuvoje labai vėlai išmokome ją užrašyti. Net neatrodo, kad Vytautas Didysis, ar, sakysime, karalius Mindaugas, turėjo savo poetus. Nedaug jiems, regis, bereikėjo - tik užrašyti. Et! - sunkiai, visa krūtine atsiduso Vidinis, o netrukus dar kartą: - Et, būtų prie savęs turėję Daliją , ar Ražą,, ar Giedrę, ar Kaiplietus, ar... Argi visus išvardinsi, juolab, kad taip elgtis net prasmės nėra, nes jų jau, deja, šiems didžiavyriams nepasiūlysi. |
|
| 2010-12-04 06:12:13 |
| Negraži pelėda
-------------------------------------7. Nėra kam kalbėc
- Ateina,- negarsiai, bet įtaigiai pranešė raidė B. Atidarė langą ir truputį garsiau: -Dėde Vidini, nepaklysite. Išeiname pasitikti.
-Ar manai, kad gali pasiklysti?- nerimtai suabejojo A.
- Jau pasiklydo, jau, - atsiliepė B ir lyg pasakodama visiems žinomą tiesa: - Kai deklamavau jam eilėraštį „Pyktis,“ - jau neabejojau, kad į mūsų sąmokslą ateis žmogus, be kurio, tikintis sėkmės, nedrąsu ką nors daryti.. O štai dabar...prašau. Ateina gi!
Ir A, ir Jotas gerai žinojo apie ką kalba, jų kolega. Bronius Maniušis šiek tiek. Seniai praėjo laikai, kai net mudu su Vidiniu nemokėjome suprast, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės materijoje ar dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kur, mokėdavome ne tik pajusi, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, pasiusdami ir išgirsdami mintyse sukauptus tekstus. Nelengva buvo patikėti, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkokioje smegenų žievėje, man, deja, nepriklauso. Vidinis galėjęs šaukti , barti, ginčyti, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, bet tereikėdavo informacija pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas mums patiems buvo sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokėme, kad tai yra kažkiek daugiau negu bendraujat su kitais aplinkos žmonėmis – visi kiti pasilikdavo gerokai paslaptingesni, negu mudu su Vidiniu. Kažkokios biologinės srovės „mojavo“ tapačiomis amplitudėmis, nupiešdamos mintis tapačiomis sąvokomis.
- Nereikia manęs pasitikti. Jeigu durys yra, surasiu, - pasakė Vidinis į langą raidei B, bet žingsnių nepaspartino. Nesilaikydamas turėklų, pakilo į antrą aukšta, ir nupėdino koridoriumi prie atidarytų durų ir jo laukiančios nedidelės kompanijos.
- Nemiršti, seni? -sveikinosi su Maniušiu, nepaisydamas jam įgrisusios raidžių trijulės.
- Lauki?
- Laukiu ar nelaukiu, bet ilgai netemk. O ką šie sąmokslininkai pas tave veikia? Manau, kad ne Kubiliaus vyriausybę ruošiasi versti.
- Ir taip, ponai, - užšokusi ant palangės prasižiojo B, - siūlau dar vieną eilėraštį rengiamai knygutei. Koks pagal eilę - gal penktas, gal tryliktas - nesvarbu, bet reikia jį pakelti iš makulatūros. Klausykit -nepaisydama nerašytu elgesio taisyklių pragydo ji ir:
Nelaukiu iš nuobirų nieko -
Iš jų neišauga akmuo.
O reikia jų daug,
Gal daugiau, negu Dievo,
Kad žodis tautos
Išgyventų tautoj...
Prie poterių miršta šventieji.
Prie plūgo artojai jau baigia ištirpt.
Savim net gimtinės, deja, neužklojau
Ir laikas ten toks,
Kad nėra jau kam mirt.
Rytai išrasoja,
Akmuo įsiguli,
Nei pyksta, nei verkia,
Nei kas kam dėkoja.
Tik čia, po širdim,
Kaip po kryžium motulė:
- O Dzieve Dzievuli,
Tyla užsikloję,
Į atmintį virstam -
Nėra kam kalbėc...
( „ Nėra kam kalbėc“, 2007-11-13)
Tyla, matyt, užtruko, kad ir vėl raidė B:
- Ką? Ar dar kartą reikia padeklamuoti? Kai moki - nesunku.
- Zdraicos jūs, o ne rimtos raidės. Ko laukti iš tokios publikos? Nežinote, ką reiškia „zdraicos“? Aš irgi nelabai, - prakalbo Vidinis. - Taip sakant dažnai girdėjau Šklėrių Tamošių ir vis dar girdžiu varną Golių. Išdykėliai jūs, nenuoramos. Jūs zdraicos.
- Bet turime teisę žinoti, kodėl eilėraštis nepateko į dziedulio „Eilėraščio sėja“. Na, sakykite ponai, kuo jis negražus, kad mestumėte į šiukšliadėžę? Dėde Broniau! Sakykite - kuo?
- O! Argi aš –prieš jį? Va, Vidinis klausia, kodėl nemiršti, Maniuši? Gal todėl ir nemirštu, kad per daug užsiklojusių tyla ir nelieka kam kalbėc. O kalbėc reikia. Oi, kaip reikia!.
- Dėde Vidini, kodėl eilėraštis nepateko į dziedulio knygelę? –egzaminavo B.
- Aštiš nuo palangės! Jotai, padėk jai iškristi pro langą. Atrodo, kad ne A, nei tu, nei pamokslaujanti B nežinote, kas sudarinėjo ir kieno dėka ši knygelė pasirodžiusi. Taigi ne dziedulio valia. Perskaitykite, kaip parašyta. Jeigu deklamuoti nesunku, tai, regisi, perskaityti kelias eilutes lengviau, - ir atvertęs knygelės pabaigą, perskaitė:
„Kalbos redaktorė Asta Baranauskienė.
Techninė redaktorė Daina Karlonaitė“
- Ar jums dar reikia, kad čia būtų užrašyta, jog abi jos dziedulio dukterys. Anot jo, aštiš, kad jus kur! Ir baikime šitą kalbą. |
|
[<<<] 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 [>>>] |
