| 2008-11-30 23:04:45 |
| NUO ADVENTO IKI... (2)
II.
Manau, kad ko nors atsisakant, ši diena paranki, kaip reta, kadangi tai Advento pradžia. Ne daug ką žinau apie religinių apeigų ir būties prasmes, bet juk parašyta:
„Prasideda naujieji liturginiai metai. Šiandien pradedame apie keturias savaites trunkantį Adventą (lot. adventus – atėjimas), kuris parengia mus švęsti Įsikūnijimo slėpinį – Dievo Žodžio atėjimą į šį pasaulį.
Man norisi pabraukti, įsidėmėti: DIEVO ŽODŽIO ATĖJIMĄ Į ŠĮ PASAULĮ.
Važiavau į sodą, paskui grįžau iš ten, dar vėliau Igną palydėjau į Trakus. Rūpesčiai tokie, kad nusispjauti, jie bebeik niekiniai, bet kažkodėl buvo pirmiau negu pradinis nusitekimas suprasti, apmąstyti Dievo žodžio atėjimą..
Nežinau, kas būtų atsitikę, jeigu lig šiol būčiau mąstęs apie „Dievo žodžio atėjimą,“ o apie nieką ar apie beveik nieką nemąstydamas, ėjau per lapkričio 30 d. ir kartais atsimindavau Kvintos ryte perskaityto eilėraščio posmelį:
Argi Ruduo?
Kovas Sniegą ištirpdo -
Purvas Pavasario pirkioj...
Paskutinė kalendorinė rudens diena iš tikrųjų prilygsta pavasariui- ir nešalta, ir purvas. Bet nuojautose vis tik nėra pavasario laukimo- saulė vis dar krenta žemyn, trumpindama ir taip trumpą dieną. Neapsimetėlėms, t yra tikroms pelėdoms tai gal geriausias laikas, tačiau tokiai, kaip aš- neypatingai, nors senatvė ir šviesoje akis merkia.
Tiek to, apie ją nekalbėsiu, nors tai ne ta tema, kuomet noriu- kalbu, noriu – nekalbu.
Žolėje buvau nedaug – kelias žodžiai persimečiau su Ana, pranešdamas jai:
„Ana, aš jau vienai poetei šiandien pasakiau, kad esu asilas. Tiesa, nesakiau, kokios spalvos- juodos, baltos, kitokios“
Atsakė: „Per šposą - į krosą. Tai ar ne tiesa, kad tie, kurie eina tuo keliu - balti asilėliai tik protingų tarpe.
Na, o ta „viena poetė“ tai Svyruoklė.
„Dabar pas mane prasti reikalai: serga, silpsta bebaigianti 94-uosius mano mama.“
Prisiminiau tėvą. Kuris pasiėmęs 94 metus, išėjo TEN 2000 metų gruodžio 1d.
Taigi, po valandos jau aštuoni metai kaip TEN.
Gal būčiau ir neatsiminęs be tokio priminimo....
Pirma advento diena baigia išeiti.
Ačiū, kad buvai. |
|
| 2008-11-30 00:01:49 |
| NUO ADVENTO IKI... (1)
I
Girdžiu, moko:
- Obuoliai ir raudonieji burokėliai padeda iš organizmo pašalinti sunkiuosius metalus.- Galbūt. Tačiau nuo vakar organizme užsibuvo sunkesni dalykai ir dar kartą parūpo, kaip iš kasdienos įpratimų pašalint komentarų rašymus. Galbūt neteisinga sakyti „ kasdienos įpratimai“, nes per gyvenimą e‘Kūryboje ir Žolėje parašiau jų palyginus nedaug – 1349, bet jie ne pirmą kartą gadina man nuotaiką. Taip ir vakar, palikus ten po vienu kūrinėliu gal pati didžiausią tokios rūšies opusą.
Manau, kad ji galima pasilikti atsiminimui.
Ką tik gavau Šerelio (Erelio) " Mūzoms ir jų kareiviams"
O ten ir taip:
"Neturiu nė skatiko
Bet šovinių dar liko
Kainuosiu brangiai"
Tai jau nei poezija rankovėje, nei "tarp manęs ir rankovės", o juo labiau, ne poezija žaidžianti slėpynes. Na, bet kad ji ir ten, o! nesiginčiju. Bet štai dar vienas nerankovinės poezijos pavyzdys
"60 cm = 1 min.
Kas tai?
...
Bikfordo virvutė".
Man šitose eilutėse yra daug ir žinau, kad daug kas iš mūsų tiek neparašysime per visą savo gyvenimą. Tai pilna įtampos, pilna laukimo 60cm = 1 min, kuomet nežinai, kas pirma sprogs- ar tik ne aš?
Ė, nežinau, kodėl čia taip įsirašiau. Galbūt, kad Erelis vėl:
Žirgas nukautas
Einu pėsčiomis
Draugas be kojos
Per abu turim tris
Ant jo išleistos knygelės "Mūzoms ir jų kareiviams " aplanko yra užrašas:
" Prie majoro Valerijaus Šerelio ( Erelio- Pelėda) pavardės ne kartą reikia pridurti žodį "pirmas".
Na, manau, kad poezijos būčiai tai jau tikrai nelabai svarbu.
O kad įdomu, tai, žinoma.
Buvau įsitikinęs, kad čia kažkas pasakyta, vienas iš geresnių, tačiau ir vėl kaip į Dievo akį - nepataikiau. Tai ką sakyti apie kitus daugiau kaip tūkstantį.
Jie nei tada kam nors buvo reikalingi, nei dabar. Ir apie tai jau buvau galvojęs, žadėdamas nei pats trukdytis, nei kitiems neužimti laiko, kuris: „Viskas, Liucilijau yra svetima, tik laikas – mūsų“
Ir toliau: “ tačiau nė vienas žmogus, atėmęs iš kito laiką, nemano esąs dėl ko nors skolingas, kai tuo tarpu laikas yra vienintelis dalykas, kurio, net ir labai būdamas dėkingas, negali grąžinti.“
Tiesa, man atrodo, kad dažnam žmogui ir laiką įmanoma sugrąžinti, bet tai kitas dalykas.. |
|
| 2008-11-08 21:41:17 |
| Švendubrėje su Jonu Smaliuku
Vis dar JŲ neatiduodu šventai ugniai ir net nežinau, kodėl. Gal ne tik todėl, kad pats to nenoriu, bet ir ugnis nenori JŲ priimti. Vis dėlto šventas daiktas, o ugnis, regisi, sugeba geriau save apsaugoti nuo nuodėmės ir todėl senų laikų užrašai dar vis pelija, blėsta, marinasi, dulksta. Prieiti prie jų taip pat nesinori, bet pasitaiko dienų, kuomet, pasiėmęs padidinamąjį stiklą, ateinu ir bandau perskaityti kaip mano akys išblukusius kažkada parašytus žodžius.
Ot ir dabar...
Išsitraukiau iš šūsnelės sulipusius, pageltusius popieriaus lapus ir po įdėmios apžiūros suprantu, kad tą kartą į Švendubrės sodžių atėjau 1995 m. lapkričio 26 d. Bet ar tikrai?
- Taigi va, žiūrėk! Tavo akulės geresnės, - sakau Kandžiukui, ištikimiausiam senatvės draugui: - Žiūrėk ir skaityk. Juodu ant balto parašyta.
Pavyzgino į dangų pakelta uodegėle ir žinau, kad jis nesuabejojo. Tai iš tikrųjų buvo pirmoji kelionė į Švendubrę, į netoli Druskininkų esantį sodžių. Ir dabar atmintyje šmėsčioja tiesaus, guvaus žmogaus siluetas, žmogaus, norėjusio įtikinti, kad jau jam apie 100 ar daugiau metų.
Tai Jonas Smaliukas.
Tačiau, deja, niekaip nepasiseka atsiminti, kodėl šalia Jono Smaliuko vardo ir pavardės užrašyta:
“Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau,
Kecvirtū naktely giron miegojau“
Gali būti, kad jis kažkokia tai proga padainavo man šią dainą, tačiau įdomu, kad po šių dainos eilučių yra užrašyti keli nedideli tekstai, kuriuos dabar perrašau taip, kaip sugebu perskaityti ant nugeltusio popieriaus.
JONAS SMALIUKAS:
Labai geras žmogus buvo Kipras Petrauskas. Labai demokratas buvo. Labai gerą balsą turėj. Neišdidus. Kitas puikuotųsi. Va, matot?
Taip, kaip Lietuvos opera buvo, tai italų atstovas Amadojus sakė: galim lygint su italais. Va! Nei Lenkija neturėjo tokios, nei anglai, nei vokiečiai, kaip Lietuvos opera prieš karą buvo. Išeidavo jėgos... Kipras Petrauskas, Katkus, Grigaitienė, Jonušaitė, Galaunienė, Oleka... Drebėjo teatras. Publika... Bilietus sunku buvo gaut. O kai atvažiavo 29 metais Šaliapinas, tai baisus dalykas. Aš tai gaudavau - pažįstama Jovaišaitė buvo kasininkė. Jei žino, kad aš ateisiu, tai palieka jau. Neapleisdavau operų. Eidavau. Vai įdomu pasiklausyt! Įdomu. „Traviata“. “ Rrigoleta“. Labai gerai vaidino Kipras Petrauskas.
******
Matyt, kurį laiką tylėjom. Bent jau tiek, kiek mano senoliui laiko prireikė, kad netikėtai Kiprą Petrauską nuplukdytų ar nuskraidintų, trumpiau sakant – permestų per okeaną į Ameriką.
J. SMALIUKAS:
Du mėnesius pabuvo. Parvažiavo iš Amerikos ir 50 tūkstančių litų parsivežė.
- Dolerių?
- A?
-Sakau, gal dolerių?
- Gal dolerių. Kitas skūpas. Dabar jeigu jis ateis, tai jis neduos mokėt tau. Jis apmoka.
Labai geras žmogus buvo. Labai geras.
******
JONAS SMALIUKAS:
-Va, kokių gabumų lietuviai buvo. Taigi stažuodavosi Prancūzijoj ar Anglijoj kariškiai. Tai norėjo tie pasilikt, kad jų armijoj tarnaut. Tokie gabūs lietuviai. Bendrai - lietuviai labai darbštūs žmonės.
- Buvo turbūt?
- Ką?
- Sakau, buvo. O dabar?
- Nenoriu kalbėt, kaip dabar. Viskas. Nieko nėra gero dabar. Ir sunku tam Brazauskui dirbt. Jeigu taip bus, tai mes išsipompuosim.
Aš tai pranašauju, kad su laiku gali tapti badas. Kodėl? Dabar, tamstos, pažiūrėkit - lyguma Švendubrėj. Tušti laukai. A-ja, jai! Su laiku bus... Gero nelaukim. Matot, toks dalykas. Nėra to griežtumo. Dabar, pavyzdžiui, kiek tos degtinės. Kioskuose degtinė. Kavinėse degtinė. Visur. O anksčiau? Aš jums papasakosiu, kaip buvo tvarkomas monopolis.
Kaune buvo aštuonios parduotuvės. Viena buvo Panemunėje. Šančiuose, Aleksote buvo. Tai trys. Paskui prie stoties. Paskui Kęstučio. Penkios. Lukšo. Šešios. Paskui šitan... Savanorių prospekte. Septynios. Vilijampolėn- aštuonios. Visos valdiškos. Laiku atidaroma, laiku uždaroma. O dabar užeik kavinėn - spiritą parduoda. Šnapsą parduoda.
Nėra tvarkos šiuo atveju. Nėra. Čia monopolio tas įstatymas durnas yra. Labai durnas...
******
JONAS SMALIUKAS:
Anksčiau tai buvo Švendubrėje pavadinimai – Kleboniškės, Praveniškiai, Krūmija, Žydpilvis, Ažubalio kalnas, Piliakalnis. O dabar nyksta visi senoviniai pavadinimai. Nyksta. Šagi mūsų kaimas 1635 metų - jau Švendubrė.
Anksčiau - Lanka. Ten Karklynas. Použulų, Trumpukis, Ilga. Paskui Pylimas. O dabar nyksta viskas. Nyksta senovės tie pavadinimai.
Nyksta. Ir ne tik pavadinimai. Ir nesakyk, kad dar susitiksim.
******
Gal po metų ar net mažiau, išgirdau žinią, kad Jonas Smaliukas miręs, bet apie tai čia ne todėl. Žiūriu į savo Kandžiuką ir galvoju, kad nyksta ir atmintis. Galbūt sparčiausiai apie žmones. Kandžiukas žiūri nemirksančiom akelėm į mane lyg prašydamas, kad nenutilčiau: na, dar, dar... Nes kito laiko jau gali ir nebūti.
Ir vėl imu į rankas padidinamąjį stiklą.
******
JONAS SMALIUKAS:
Be tikėjimo nieko nėra. Reikalinga ką nors tikėt. Nu, kaipgi? Galų gale turi į ką nors tikėt. Turi vis viena. Gal kai suaugęs žmogus - jau ne, bet jaunystėj reikalinga. Nu, kaip jis, kaip žvėriukas augs? Reikia. Būtinai reikia. Be tikėjimo nieko nėra. Reikia ką nors tikėt. Be tikybos absoliutiškai nieko nėra. Aš visą gyvenimas tikėjau. Ir dabar tikiu. Žmogus atsinaujini, rodos. Tai nakties metu pabundu ir persižegnoju.
Žiūrėk, mirė Šleževičius. Labai iškilmingai laidojo. Mirė ( kaip jis?) - Toliušis. Šv. Antano bažnyčioj pamaldos buvo. Tarybiniais metais. Buvo Gedvila- švietimo ministras. Ir jis dalyvavo bažnyčioj pamaldose. Daug dalyvavo komunistų Toliušio pamaldose.
Supranti, kaip buvo?
*****
Ak, Kandžiuk, Kandžiuk... Negi manai, kad šitos pavardės man ką sako? Jos iš senų laikų.
Tyli? Bet žinok, gerai, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas. Norėčiau, Kandžiuk, kad ir žmogus meilėje nuo šuns neatsiliktų.
******
JONAS SMALIUKAS
Buvo karo ministras Šližys. Atsargos majoras, Vyties kryžiaus kavalierius. Ir 24 metais buvo paroda. Nupirko jis mašiną Ford Linkolicioja A-jajai skandalas! Interpeliacija Seime. Einam paklausyt. O va čia Karcolis buvo valstybės kontrolis.
O paskui laike pertraukos- kad tave perkūnas!- žiūriu, Šleževičius, Toliušis ir Šližys arbatą geria prie vieno staliuko. Sako, klaidą padariau, kad neatsiklausiau. Ot, kokia buvo draugystė. O dabar kaip šunės pjaunasi. Ot patriotizmas, a? Sako, aš klaidą padariau, reikėjo man atsiklaust. Ar negražus žestas , a? Šagi interpeliacija. Ir jį apskundė, o prašau - prie arbatos stalo didžiausi draugai...
-------------------------------------
„Šiandien užteks“, - sakau pats sau. Ir tikrai užteks, kadangi sunku net pro padidinamąjį stiklą perskaityti išblukusią rašyseną. Bet džiaugiuosi, kad galiu atsiminti žmogų, kuris, regis, atėjo ir klausia:
- Ar atsimeni mane?
- Va tiek ir tuputį daugiau..
Vis dėlto verta paspirginti akis, žiūrint į senus užrašus... |
|
| 2008-11-07 16:37:40 |
| Po operacijos, būdamas Druskininkuose, Kaimynas (Jonas Bartkus) sumanė suieškoti Šklėrius. Surado. O iš Pelėdos tėviškėlės paskambino klausdamas, ar žinau, kas skambina.
Žinojau. Ir net žinojau, kad skambina iš Šklėrių. Žinant, kad gydosi Druskininkuose tai nuspėti nebuvo sunku. Sako, fotografuoju.
Manau, kad po reabilitacijos, sugrįžus jam į namus, pamatysime ir nuotraukų... |
|
| 2008-11-06 14:11:29 |
| Dienoraštyje parašiau:
Pirmą kartą susitikau su Jedemen. Tai jauno žmogaus slapyvardis kuris, regis, nelinksniuojamas. Malonu bent, kad parašytas didžia raide-J.
Kodėl Jedemen? Ir kodėl likimas su juo lėmė susitikti akmeninėje dykumoje?
Dabar jis užsiėmęs poezija. Nenoriu trukdyti, bet suprantu, kad rašo eilėraštį, kuris žada būti protingu. Jedemen moka nusileisti į save ir ten pabūti. Na, o kai man padavė eilėraši, tai pavadinimo neturėjo. Bet ar tai bėda, kuomet padavęs eilėraštį, pasakė:
- Manau, kad jis Jums irgi tiks. Laikykite...
Laikau.
Apleistų dvarų
pakelės vilkdalgiais
vilnija pamišimas
vakaro,
kada supranti, jog
neturi namų,
tikėjimo
ir, pagaliau, savęs.
Išbyrėjai Kūrėjui
tarp pirštų, kai smiltis
bandė surinkti.
Ištroškus upėms neturėjo
liūties kūnui palaiminti.
Dievas, ko gero, buvo senas,
pamiršo įkvėpti
viltim sultingos gyvybės.
Kada tai buvo?
Kada dievas mylėjo žemišką moterį,
kuri mylėjo dievišką vyrą.
Galbūt kasdien
kartojasi iš naujo -
taip niekad negimsti,
tik vakarais matai
trumpametražį
gyvenimą – į tavo vardą
nesuplaukia debesys,
nesuteka upės.
2008-11-06 11:58:28 Jedemen
II
Ne kiekvienas kvailys žino, kas jie, gofero medžiai. Aš irgi nežinau. Nesuradau žinojimo apie juos ir savo žodynuose, bet įsidėmiu: gofero medžiai. Pasak Jedemen iš jų „ir smėlio, išplauto kojų vandens“ Jėzus nukalė saulę. Ir tą padarė nakties tamsoje.
Pabūti su Jedemen man darosi įdomu. |
|
| 2008-09-30 14:40:39 |
| "Dievo dovanų neišmokstama"
Bet:
"Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą.
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė:
Sutvėrė jiedu, vyriškį ir moteriškę."
Visų Šventųjų naktį
- Matai?
- Ką?
- Ką! Ką! Klausiu, ar matai tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta. O jis arčiau jo, negu motinos, - pasakė Astė ir atsidususi: - Žmonės pamato, išgirsta, o mudu iš Savęspi neišeinam. Tu tik pažiūrėk! - ragino.
- Taigi matai, kad žiūriu.
Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje nuotraukoje dvi spalvos - juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingomis. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karilė:
- Dieve, kokios gražios tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir suprastinta? Kodėl?
- Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos. Patinka nespalvotos nuotraukos, - pritarė jai Klevas.
Bandžiau atsiminti kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai buvo sunku, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
- Man labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš nuotraukos, tiesiog stulbinančiai gera. Pieščiau ir pieščiau.
Su Aste mudu susipažinome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs, ar net manyje ( Savęspi ) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau ir savęs išpoteriauti kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį. Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
- Vėl tu čia, Aste? - pirmą kartą pavadinau ją vardu.
- Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas.- Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, Pelėda, mano vardas Astė. O dabar...
Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas "dabar". Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau jos tylų kaip šnabždesį prašymą:
- Nupiešk, Pelėda, mane.
- Negi nežinai, kad nemoku piešti?
- Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau - nupiešk...
Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.
Mano tiesa nedidelė -
Gyventi reikia žmoniškai ir... tik.
Kaip aš tavim,
Tu manimi tikėk,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.
Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kažkodėl kitaip manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri - teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką :
- Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk.
- Skauda! - sudejavo nupieštomis lūpomis.
- Bet...
- Skauda, baik darbą, Pelėda.
Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė - Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau:
- Prašau, meldžiu, tik neik prie veidrodžio.
- Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną, duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė negu Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, dzieduli, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusi popieriaus lapą:
- Rašyk, dzieduli.
- Ką rašyti?
- Ką pradėjai. Eilėraštį rašyk.
- Manai, kad kažką dar sugebu sukurti?
- Ką sukūrei, per mano piešimą nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti.
Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę
Gėda, išpažintim, netgi krauju.
Tai vyriška.
Nors nieko nuostabaus
Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų
Garbingą paskirtį žmogaus.
Jeigu, kas mano, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę, piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip netrukus suprantu, pasiryžusi pagyventi kartu su mumis. Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė jį sudomino, nes dar tą naktį parašė:
„Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę.“
Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu - ASTĖ ir džiaugiausi, kad mane vadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kyla bent didesnis noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos senos 1939 metų nuotraukos, kurią daug kas iš mūsų matėme, o kai kurie pasidžiaugėme palikdami prie jos savo parašus. Nėra garantijų, kad nebe to atsirado toks tapsmas – „ir žodis tapo kūnu“
Va ką apie tai parašę Žalios Žolės poetai.
GIEDRĖ: (...) baltas laimės švytėjimas...ir tokia ramybė...
RADASTA: Žavi sena nuotrauka, iš kurios anų laikų gera dvasia sklinda.
IEVA: Istorinė foto. Kaip įdomu.
SAULAŽIEDĖ: Senos nuotraukos žavios dėl savo spalvų gamos. Arba tą įspūdį sustiprina mano sentimentai. Man ši labai graži. Išskirtina. Ir juodi žmonių siluetai apsnigtame miške. Ir nuotraukos kamputy matosi tas dalykėlis, kuriuo lipindavo fotoalbumuose. Nežinau nė kaip vadinasi.
Truputį atsipeikėjęs dar kartą einu prie tiek šurmulio sieloje sukėlusios nuotraukos. Einu, sakyčiau, atidesnis, net gal išmokęs geriau perskaityti, bet svarbiausia - geriau įsižiūrėti į nuotraukos viduryje bestovintį man svarbiausią asmenį, būtent, į penktus metus įaugusį pypliuką, dabar vadinama SODININKU. Šalia jo ten tėtis, motina, krikštamotė, o aplink (ir visur!) sniegas, tvora, medžiai, tyla ir 1939 metai.
- Aste,- pašaukiau Visų Šventųjų nakties dovaną,- pati matai, kaip viskas čia puiku. Tiesiog nuostabu! Bet kokia negraži tu. Slėpkis! Nesirodyk! Niekam nekalbėk, kad tu tokia per mano nemokėjimą piešti. Turėtum juk žinoti, kad mano sieloje esi visai kitokia. Tu ten princesė, karalaitė, širdžių valdovė. Ir nėra žemėje to, kuris tavęs tokios nemylėtų.
- Dzieduli, galėtum perskaityti ir Taurijos parašą. Ten, prie nuotraukos, ji taip :“Viskas čia nuostabu... O už kelių metų ... prakeikto karo pradžia. Ar jautė tokią nelaimę širdys? – lengvai iš atminties ištraukė Taurijos parašą Astė ir lyg pasidžiaugdama. – O kokie gražūs žmonės išaugo. Išaugo būdami tiesiog pragare.
2007-11-01 16:48:04
P.s:
Astė Parašė komentarų: 2008-11-29 - 20:09:32 Anonimas
O kodėl Astė?...
giedrex26 Parašė komentarų: 8480 2007-11-01 - 19:35:45
...Jos taip trūko čia...ačiū, Pelėda, už nuostabią deivę Astę, kurią jau spėjome pamilti ir šis šventas sopulingas vakaras daug šviesesnis tapo...
Karilė Parašė komentarų: 2250 2007-11-01 - 18:21:09
Taigi taigi. Paleidot į svietą Astę. Konkrečią. Dvasingą. Realią. Labai realią. Mielą. Žiūrėsim, ką Ji toliau veiks. Lauksime atklystančios į žaliąžolę ramunių pasiskint...
Sodininkas Parašė komentarų: 1260 2007-11-01 - 18:04:23
Mielas Pelėda...Ne, mielas Pranai, iki ašarų mane nustebinote ir pamaloninote. Įvairios mintys pynėse galvoje vakar, kai užsiminėte apie pakvietimą į svečius, o ypač apie Astę. Bandžiau prisiminti jaunystės laikų paneles ir moteris, su kuriomis teko tada bendrauti, bet negalėjau tokios prisiminti. Nors gal ir buvo tarp jų kokia nors Astė? Žodžiu, su didžiuliu dėmesiu perskaičiau šią intriguojančią ir šiek tiek mistišką novelę, bent jau man labai labai įdomią ir jaudinančią. Duok Dieve Jums sveikatos, mielas kolega, mano amžiaus gerasai žmogau, o taip pat sėkmės visuose gyvenimo vieškeliuose ir vieškelėliuose, vedančiuose į gėrio ir grožio šalį, kurioje gali atgimti net sena prieškario nuotrauka ir užgimti nuostabioji Astė. Ji iki amžiaus pabaigos išliks mano atmintyje, kaip svajonių mergelė, kaip pasakų deivė, o gal kap prieškario, vaikystės laikų, Pabaiske, kuriame gimiau, o gal Vikšnabrastyje, iš kurio ištrėmė ir amžiams išskyrė mūsų šeimą, kaimo mergaitė, padėjusi berniukams ištraukti mane iš sodželkos, kurioje skendau...
Nesigailiu, kad įdėjau į svetainę šią nuotrauką iš tėvų albumo. O juk prieš mėnesį jau norėjau ištrinti, kaip ištryniau šalia jos buvusią nuotraukėlę, kurioje aš gulėjau vežimėlyje, o mama (dar gyva) ir krikštamotė (jau seniai Anapilyje) stovėjo parugėje, gal net ten, kur dabar auga ąžuoliukai, pasodinti Pabaisko mūšio lauke... Ir mane stabdė kažkokia nuojauta, kad nereikia kol kas jos trinti...Ir nuojauta neapgavo. Dabar nuotrauka tartum iš naujo atgimė, kartu su a.a. tėvu, atgulusiu Krasnojarsko krašte ir su krikštamote, besiilsinčia, ačiū Dievui, gimtojoje šalyje.
Džiugina, kad išliks ir kai kurių mano bičiulių parašai po nuotrauką, kad juos perskaitys ir kiti, o ne tik aš ir mano šeimos nariai.
Dar kartą nuoširdžiai dėkoju, mielas Pranai - Pelėda, už šią nuostabią staigmeną Visų Šventųjų dieną. Būkit ilgai ilgai drūtas ir laimingas, kiek gali būti laimingas senatvės keliais keliaujantis žmogus, ne jaunėjantis, bet galintis sutverti gerą ir nuostabią mergelę Astę.
radaa Parašė komentarų: 5262 2007-11-01 - 17:53:25
galima butu dar daug minciu palikti po siuo kuriniu, taciau nesinoretu jo (per didelemis kalbomis) supaprastinti. :)) Sia diena jis tiesiog privercia suvokti ir priimti dar kitaip.
radaa Parašė komentarų: 5262 2007-11-01 - 17:50:44
gilus iprasminimas... paveike labai, tarsi pasibeldimas is ten i cia ir atvirksciai. Tarsi neimanomas kontaktas vakar- siandien ir, dziaugiuosi siuo kuriniu- duoda sveikatos rytojui.... |
|
[<<<] 2 3 4 5 6 7 8 9 10 [>>>] |
