Vanduo išnyko. Nuoskaudom kalbėjom.
Kai praeitis nuglostė žodžiams kelią,
Prabilo vakaras druska ir duona.
Aš paliečiau tave nebyliai-
Žydėjimo nematęs ,klykavau ,aidėjau,
Stebuklo laukime verkiau be žodžių.
O ryto ūkanoj regėjau smilkstant vyšnią
Kai nuojauta nyki duris išlaužė,
Užgriuvus dangui šunvotės sunoko. |
|
