| 2010-09-14 20:49:18 |
| Dažnai nakčia, kai miegančiais miškais
Pradunda sunkiasvoriai traukiniai,
Kai laukuose pašoksta vasarojai
Ir šviečia toly upių elektrinės, –
Aš nemiegu, ir mintys tartum sieliai
Ramia tėkme nuplaukia tolumon…
Bet plyksteli prisiminimų žaibas,
Praskrosdamas jaunystės mano tamsą, –
Matau kadais matytą savo veidą
Ir alkanas trumpareges akis…
Ir, krūptelėjęs nuo beprasmio skausmo,
Sudegintus eilėraščius kartoju.
V. P. Bložė, 1960 |
|
| 2010-08-23 02:22:24 |
| Juk žodžiai - ne gėlės, dvasingai sutvertas poete -
Tau ryto kavos aromatas - nakties sakiniai.
Svetainėj iš knygų viršelių sudėtas parketas
Lyg mažas etiudas, kurį netyčiom man tapei.
Ten akys nuo vygės prie mažo stalelio girtauja,
Šėlioja kas kartą , kai aš jas naktim pamatau -
Jos braukia po skiemenį ir vėl dėlioja iš naujo
Ir nieko nejunta tamsiam kambarėly daugiau.
O aš ištirpstu, tebemylimas mano poete,
Tarp potekstės klosčių ,taškų ir tyliųjų brūkšnių -
Kad tu vieną sykį tyliausią poemą sudėtum,
Kur žodžiai lyg gėlės byloja begarsiu balsu. |
|
| 2010-08-17 11:09:05 |
| Gyvenimo maratonas
Nesustokim visai, nors kas žingsnį tūnos po suoliuką
Ir panirusios saulės žara pradingimais grūmos -
Juk žinosim abu, kad jėgų maratonui netruko,
Tik sušlapusios pėdos primins, kokia laukia klampa.
Tik pasvirusios vakaro pušys vapės lipnią tiesą,
Bei rubuiliai lašėliai drėgmės nuo spyglių nulašnos.
Kai sustosim išvargę, apglėbęs šešėlių pavėsis
Šluostys veidus migla ir rytais maratoną žegnos. |
|
| 2010-08-09 23:00:24 |
| dabar skaitau didžiulę knygą,
kurios tu niekad nerašei -
margais eilėraščiais apsnigo
nejaukūs mano vakarai.
ir palytėjimais prasmingais
susijaukė baugi tyla -
kažką radau, kažkas pradingo:
skaitau žodžius , kurių nėra:
kampe nutilusiai gitarai,
šuniukui,gulinčiam šalia,
apie dienas, kai buvo gera,
apie naktis, kurių nėra.
kampe |
|
| 2010-05-03 11:48:03 |
| Du (In memoria)
Du pro ašaras litai - kasdienės maldos rečityvas,
Du nuvarginti skaičiai ir nekreta skausmo galva,
Du,du,du.....tiktai tiek ,kad pavasaris rodytųs gyvas,
Bet atvėstantys žodžiai šerkšnais apvyniojo mane.
Nežinau, kaip įdėt į beprotiškai ilgą kelionę
Dvi gitaras, daug įrankių, mylimą šunį, save.
Susikibę į priekį linguoja tradiciški ponai -
Tu už jų be manęs, mes po vieną sutrikę gale.
Aš tikrai nežinau, kam mirtis šį pavasarį šėlsta:
Užsižaidusi pilsto likimą į du bokalus -
Visgi, mylimas mano, šįryt per tylu ir per keista
Tik kartoju nuvargintą "du", tarsi maldą už mus... |
|
| 2010-04-13 00:03:48 |
| | ualgiman.dtiltas.lt/2002_pagrindinis_testas.html |
|
| 2009-09-28 20:43:18 |
| rasiu rudenio klišėj kadaise mylėtą stabuką -
mažą liūdesio himną iš vėjo begalvio skriaudų,
šiandien jo nebeliko sudilusiems siūlams sutrūkus,
kai privalomai tiesiai per drumzliną gatvę slenku.
nebevarsto naktim drebuliai, virpulingai apglėbę,
negraudina lietaus įkyriai šnabždėsinga daina.
išparduočiau to liūdesio maršką už truputį miego -
juk seniai nebeskauda nuo tiesmuko "nemylima".
ir nereikia kasas išsipynus prie upės sėdėti,
laukti ženklo lemtingo,jog buvusį nerimą teis:
blyksi kadrai iš filmo lyg klausimu sukas iš lėto:
Ar jaunystės ruduo už sudžiūvusią raudą atleis? |
|
[<<<] 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 [>>>] |
