| 2010-10-28 00:55:13 |
| | Nesuprantu, kodėl turėčiau rašyti pagal kažkieno pageidavimus. Aš savo eilėmis niekam nepataikauju, tiesiog rašau kaip moku, ką jaučiu ir tiek. Jei jos techniškai yra tvarkingos (visgi rimuotiems kūriniams taikomos taisyklės), jei jas kažkas skaito, tai reiškia, jog kažkam tos eilės patinka. Ko dar nori kai kurie patarėjai? Padėti rašyti profesionaliau? Mielai priimsiu pagalbą, jei nurodys techninį broką. Bet teigti, jog čia nėra minties ar ji yra per menka - mane tokie teiginiai tik erzina. Kalbu atvirai, nes skaitydamas (taip, beje, skaitau, kai kurių nuostabai, daug) klasikinius kūrinius randu net labai daug eilių, kurios netgi paprastesnės nei manosios. Tai kodėl jie klasikai? Ir kodėl turėčiau žiūrėti į šių dienų tendencijas, madą poezijoje? Man niekada nepatiko kliošiniai džinsai, nenešiojau jų jaunystėje, nenešiojau jų ir šiuo metu. Kodėl turėčiau? Man jie nepatinka. Man nepatinka raudoni batai ir žydri kaklaraiščiai. Ar dėl to mane reikia laikyti atsilikusiu ar prasčiau rašančiu eiles nei dauguma? |
|
| 2010-10-20 00:13:07 |
| | Kai tik pasirodžiau tinklapyje, daug kas klausė - kodėl esi kaip lietus? Vieną rudenį (o tąsyk buvo tas pats metų laikas) sėdėjau naktį prie kompiuterio ir įlindau į kažkokį saitą. Reikėjo prisiregistruoti. Nesugalvojau sau tinkamo niko, išėjau parūkyti. Lijo. Taip ir pasivadinau - kaip lietus. O juk per lietų naktimis man ypač gerai kuriasi eilės. Jaučiu, jog radau sau tinkamą vardą. |
|
| 2010-10-04 19:52:06 |
| ??????????????????????????????????  |
|
| 2010-09-18 00:09:12 |
| | Būna dienų ar net savaičių, kai negaliu parašyti nė vieno eilėraščio. Tiksliau - galiu, bet tai bus dirbtina ir atrodys paprasčiausias žodžių žaismas. Bet būna dienų (veikiau naktų) kada supilu tris-keturis eilėraščius. net nespėju savo minčių užrašinėti. Pastebėjau vieną dalyką - jei man viskas gerai, jei įsigali rami kasdienybė, tai kūryba būna labai prasta. Reikia dirgiklio. Įdomiausia, kad tas dirgiklis dažniausiai yra neigiamos emocijos, kurias ir nuslopinu rašydamas. Bet nebūtinai kokius nors piktus ar liūdnus kūrinius. Keista... |
|
| 2010-09-06 23:15:17 |
| | Šiandieną patyriau skaudų dūrį. Kalbu ne apie meilės reikalus, juk jei dažnai apie ją rašau, nereiškia, jog vien ja gyvenu. Vieniems dažnas badymas į tą pačią vietą padaro žaizdas, kitiems - užaugina storą odą. Aš iš pastarųjų tarpo. Nekreipkit dėmesio, juk raganosiai irgi turi širdį. |
|
| 2010-08-28 03:35:39 |
| | Nemėgstu protingų citatų. Ne, ne todėl, kad negerbiu žmonių, kurie jas sakė. Ir ne todėl, kad neskaitau ir nevertinu jų nuomonės. Tiesiog manau, jog kiekvieno mūsų mintys yra vertos to, kad jas galima būtų irgi cituoti ar bent jau įsidėmėti. Tiesiog mes jas paliekam sau arba nemokam pasakyti kitiems. Juk pagalvojus - ar pievų smilga yra prastesnė už darželio rožę? Na, taip, sutinku - rožė yra išskirtinė savo žiedais, ji yra daugiametis augalas, kuris savo nektaru pritraukia bites. Bet, vėlgi... Pastaruoju metu rožės tapo tokios, kad jos nebekvepia. Jos išsigimė, nes taip padarėm mes patys. O smilgos? Taip ir liko lauko žolėmis. Jos rudenį nuvysta, jos visiškai neišvaizdžios, jos eilinės žolės, kam nors tai paprasčiausias šienas. Bet man patinka šieno kvapas. Jis yra natūralus ir ramina. Nenoriu auginti darželio gėlių. Noriu nukristi į pievą ir apie nieką negalvoti... |
|
| 2010-08-09 01:36:31 |
| | Nuotaika... Kiek daug nuo jos priklauso. Bent jau man, tai tikrai. Galiu susikoncentruoti ir dirbti (rašyti, nes tai ir yra mano darbas) būdamas bet kokios nuotaikos, tačiau mintys... Užgarantuoju, jog skaitytojas visada jaučia (jei tik pasistengia įsijausti), kokioje būsenoje tą ar kitą kūrinį parašė autorius, kokia buvo jo nuotaika. Todėl ir eilės būna liūdnesnės ar linksmesnės. Juk tai ne darbas, kurį reikia atlikti pagal užsakymą, tai ir yra mūsų tikras išsiliejimas. Nors... Kartais skaitau savo paties eiles ir jomis netikiu. Galima pagalvoti, jog tai „išprievartauti“ kūriniai. Tačiau nemoku ir nenoriu apsimetinėti rašydamas eiles. Tad kur šuo pakastas? Paprasčiausiai, skaitau jas kitąsyk būdamas jau kitos nuotaikos ir todėl imu netikėti. Ir komentuodamas visada vengiu rašyti žodžius „eilės neįtikino“, nes žinau, kad jos kitąsyk gali pasirodyti jau visiškai kitokios... |
|
[<<<] 1 2 3 4 [>>>] |
