| 2012-01-15 15:51:53 |
| „...Kaip nesinori čia padėti taško
Ir baigt eilėraštį tokia gaida.
Tai ar manai, kad kas skaitys jį?
Poezijoj, brolau, dabar kita mada.
Bet gyvas žemėn neįlysi
Vis tiek ramiai miegot neduos
Vidurnaktis – lyg maišas slegiantis.
Tai ir kalbu su tais, kurie leduos
Birželio kaitroje sudeginti.“
„Kalbėjimas“ Stasys Abromavičius |
|
| 2011-05-02 13:20:23 |
| Reklama.
Skaitydami mano poeziją (tai aš taip vadinu) jūs galite daug ko pasimokyti, nes tai yra pukus pavyzdys, kaip nereikia ir netgi negalima rašyti. Paaiškinsiu.
1. Čia nėra gilių ir genealių minčių, metaforos dažniausiai suprantamos, o tai yra bene didžiausios nūdienos poezijos piktžaizdės, tiesiog pilkosios masės apgaulė - maždaug, kaip dešra su B priedais - skanu, tačiau susikaupus apnuodija organizmą.
2. Rimavimas šiuolaikinėje poezijoje galimas, bet su išlygomis ir tik kai kam (kol nesi pripažintas Masonų ložės narys, bet koks rimas bus netikęs arba išvadintas banaliu, nusibodusiu). Kadangi lietuvių kalba turi ribotą žodžių skaičių, siūlyčiau patiems susigalvoti naujadarų - tai šiek tiek pagerins įvaizdį, jei visgi kiltų mintis rimuoti, ko šiaip jau nerekomenduočiau.
3. Jausminiu pobūdžiu šitokia kūryba nėra įtikinama. Jei kas patikėjot nuoširdumu - neapsigaukite, tai yra falšas, nes tikrus jausmus turi saujelė išrinktųjų, kuriais, jei skaitote šias eiles, tikrai nesate.
4. Išliekamoji šitokių kūrinių vertė yra nulinė. Tai suprasite vėliau, nes dabar dar iki to nepribrendote. O gal niekada nepribręsite. O jei jau taip, tai niekada netapsite poetais ir poetėmis - deja, tai jums neduota.
5. Estetiniu požiūriu panaši rašliava yra žalinga ir darkanti lietuvių poeziją bei besiformuojančio (na, jei jis apskritai formuojasi ir ar jam leista formuotis - tai spręsti ne jam pačiam) poeto savimonę, saviraišką, skonį ir visa tai, ką galima pavadinti tvirtu stuburu bandant prasimušti į poezijos elitą ar bent jau norint tapti subtiliu kūrybos vertintoju. Kodėl atsakiau pirmuose keturiuose punktuose.
Pasataba. Skaityti tokius kūrinius nedraudžiama, nes, kaip ir sakiau, tai pavyzdys, kaip nereikia kurti. Bet nekomentuokite, kadangi tai tik parodys jūsų neišprusimą. Pakomentuosite teigiamai - esate visiškas neišmanėlis, o jei neigiamai - veltui stengiatės, kadangi tokie kūriniai nepataisomi - jie neleistini. Visokie bardai, dainuojantys elementai ir šiaip brūžinantys gitaras asmenys - nedainuokite šitų žodžių, tai pakenks jūsų prestižui.
Dėkoju, kad užsukote į mano puslapį. O dabar prašau kuo greičiau jį užversti ir nebegrįžti - juk įspėjau - tai yra žalinga... |
|
| 2011-03-10 13:15:30 |
| Senas, senas enekdotas.
Eina keliautojas per dykumą. Eina jau tris dienas - baigėsi vanduo, maistas, pavargo. Žiūri viduryje dykumos aukščiausios klasės viešbutis. Garbė Viešpačiu! - pavalgysiu, atsigersiu, išsimiegosiu - jėgas atgausiu. Bet problema - viešbučio hole kabo užrašas - „Tik negrams“. Ką daryt? Nuėjo į parduotuvę, nusipirko batų tepalo, išsitepė veidą, rankas ir atėjo vėl. Priėmė. Pavalgė, atsigėrė ir nuėjo miegoti. Prieš tai administratoriaus paprašė, kad kuo anksčiau kitą dieną prikeltų - reikės toliau keliauti. Kada ryte keliautoją išbudino, jis nuėjo nusiprausti. Prausiasi, prausiasi ir vis žiūri į veidrodį. Keista, bet tas juodas tepalas nuo veido taip ir nenusivalo. Pasirodo, ne tą negrą prikėlė!
Bet man čia kyla ir kitų minčių.
Gal, sakau, dėl palaimos akimirkos tas keliautojas iš tiesų tapo negru, nes tiesiog neturėjo kitos išeities. O po to jau baltuoju nebeatvirto... Žodžiu, kartą prisiderinęs prie aplinkos savimi neliksi.
Arba dar kitaip. Gali būti, jog jei tave įtikins, kad esi negras, jei tu tuo patikėsi, tai ir veidrodis nepadės - juk tai tik daiktas, o tikrą tiesą (ar tikrai?) mato žmonės... |
|
| 2011-02-27 23:36:34 |
| Viena iš priežasčių dėl ko rašau eiles, yra... televizija. Kuomet per Lietuvišką TV (Dieve, koks kaimas  ) nuolatos rodo politiką arba kvailus šou, kur dainuojama, šokama be ryšio, bet už pirmą vietą, arba, tipo, aktualios laidos - kuris parlamentaras garsiau pirstelėjo. Tada imama per kiekvieną kanalą analizuoti - kiek garsiai ar labai smirdi, kas matė - ką sakė... Žodžiu, išjungiu tą kvailą dėžę, nes man pakanka pažiūrėti žinias (beje, jas gali gauti ir internete), prieš miegą - animal planet, national geography ir pan. Taigi, atsipalaiduoju, jei tam turiu laiko, savaip. O dabar rinkimai - teliko nejungsiu savaitę, nes nuo politinių analizių galima išpintėti (čia tas naujadaras, kilęs iš žodžio pintis)... |
|
| 2011-01-30 04:00:49 |
| | Ir visgi perrengiau savo mūzą seksualiais apatiniais ir užvilkau plonyčio šilko suknią. Bet ji vis tiek apsigaubė senu frotiniu chalatu ir apsiavė megztas vilnones kojines. Sako, vėsu, šildymas brangus, bijo peršalti. O tai kam aš reikalingas? Nesupratau... |
|
| 2011-01-25 01:07:04 |
| | Kuo daugiau rašau, tuo labiau jaučiu, jog tai neverta nė sudilusio skatiko. Parašau eilėraštį ir po kelių minučių jį ištrinu. Ir taip gimdau, ir marinu. Iš tiesų eilių niekada negimdau, nemėgstu savęs prievartauti - tai tik toks pasakymas. Bet vis tiek galvoju, kad mano Mūza su frutiniu chalatu ir numintomis šlepetėmis Įdomu, kiek tęsis tokia būsena?.. |
|
| 2010-12-19 20:47:00 |
| | Jei kas nors pasakys, kad komentuojantys kitų kūrinius visada yra objektyvūs - aš būsiu Leninas. Neišskiriu ir moderatorių, kadangi vieni labiau mėgsta verlibrą (dauguma, nes tai mada, tai yra naujausias poezijos klyksmas, kur galima atrodyti super protingu, nes tokio kūrinio jį skaitantys veikiausiai net nesuvokia arba suvokia ne taip, kaip autorius), o kiti dar vis toleruoja įprastinį rimavimą. Jei kas nors pasakys, jog lyrikas puikiai supranta viską, ką rašo baltų eilių „specialistas“ ir atvirkščiai, aš tapsiu dar ir Dzeržinskiu. Lygiai taip pat man nesuprantamas verlibro kūrėjų noras kažkaip įtakoti lyrikus. Turiu omenyje jų bandymas vertinti lyrinius kūrinius per savo prizmę. Arba atvirkščiai - kuomet mėgstantis klasikinę poeziją ima iš savo pozicijų vertinti verlibrą. Galima komentuojant kabintis prie kūrinio formos (bet kaip niekada nekūręs rimuoto kūrinio gali apie tai ką nors suvokti - teoretikai nesiskaito?). Arba kada lyrikas, kurio kūriniai yra labiau jausminiai, labiau orientuoti į momentą, nei į gilumą (tai nebūtinai, bet dauguma rimuotų kūrinių yra tokie, dauguma autorių yra tokie), kaip nors bandyti ieškoti baltų eilių kūrinyje kokių nors sau labai prasmingų dalykų? Mintis? Bet ji neretai verlibre būna dviprasmiška (daugiaprasmiška) ir dar labiau ją apsunkina įvairūs skliaustukai, brūkšniukai ir brūkšniai, kurių prasmę kažin aš suvokia ir pats autorius. Bent jau man neretai kyla tokios mintys. Kita vertus komentuoti mintį yra irgi kažkoks nesuvokiamas dalykas, nes MES MĄSTOM SKIRTINGAI, MES MĖGSTAM SKIRTINGUS DALYKUS (kalbu apie bet kokius kūrėjus, nes KIEKVIENAS ŽMOGUS YRA INDIVIDAS). Ir nereikia ieškoti abiejų kūrėjų grupėse kažkokios priešpriešos (AŠ JOS NETURIU!), nes galima rasti ir kažkokių pereinamų kūrimo formų, galima vieniems iš kitų kažko pasimokyti ir pritaikyti savo kūryboje, tiesiog nemanau, kad net ir norėdamas objektyviai įvertinti sau svetima forma sukurto kūrinio komentuojantysis NEGALI, tol kol visko neišbandys praktiškai. Tai liečia ir moderatorius (nenoriu įžeisti nė vieno, bet tokia yra MANO TIESA). |
|
[<<<] 1 2 3 4 [>>>] |
