| 2010-02-12 12:55:21 |
| „Paklot patalą pilkojo grumsto
trumpam vyturėlio miegui –
ten, kitam pasauly,
noriu anksti atsikelti.“
Kazys Bradūnas |
|
| 2010-01-22 18:27:53 |
| Tumas Vaižgantas laiške Lindei-Dobilui: „nei man čia bėgti, nei kelnes turėti; nei berašyti, nei liautis rašius. Tfu !
Ir iš viso ant kurio kalno įvyko įsakymas – rašyti? |
|
| 2010-01-10 02:51:24 |
| Dievai apleido bokštus ir pilis,
Paveikslai palikti į aslą žiūri,
Ir vaikščioja po kaimą nebylys,
Tuštiems langams nukeldamas kepurę.
Ištroškom gero epilogo,
Laimingos pasakų baigties,
Pavėsio galvai ir pastogės,
Ir ateities be praeities.
Juozas Kinderis
"Šaltoji žemė Vorkuta" |
|
| 2010-01-08 10:07:14 |
| Nejaugi?
Paskambino, pakvietė, sutikau. Kaip nasutikti, jei taip nuoširdžiai kviečia?
Iš namų su mašinyte paims, po visam atgal parveš.
Kad nepargriūčiau, nesudūlėčiau, pavedės už parankės. Vakaronė senukams, neįgaliesiems.
Nejaugi tai liečia mane?
Na taip, ir senutė, ir neįgali?
Kaip tai atsitiko?
Kodėl mane tai taip išgąsdino - juk tai tik nauja patirtis, tikrai ne blogesnė, o kai kuriais aspektais net geresnė už buvusias.
Kaip pasilgau žmonių!
Palinkėkit sėkmės. |
|
| 2010-01-07 09:13:00 |
| Viesulas
Jis įsisuko vakar vakare ir viską sujaukė.
O iki tol - iš tiesų, kokia buvau sau graži, kokia sau miela, pati protingiausia, pati nuostabiausia, pati..., pati..., verčiausia tų pagyrų, gerų žodžių, net meilės...
O būta?
Save įsimylėjusios, tuščiagarbės apsišaukėlės, įmoklinusios su visais purvinais batais į kūrybos šventovę.
Kol kažkas, doras, tiesus, išmintingas ir geranoriškas pasakė:
skaityt įdomu, bet pasakotojui trūksta savikritiškumo; paprastai tokie kūriniai tampa nebeskaitomi, nes vaizdai kiti, o mintis ta pati - koks aš šaunus, doras ir t.t. Žiburėlis speige
Kaip kuolu per galvą - o juk tai tiesa!
Pirma mintis - gėda.
Antra mintis - bėgti, pasislėpti, kaip vaikystėj - Šilalės kapuose, už alyvų krūmo prie didžiojo paminklo, po kuriuo nieko nėra palaidota.
Trečia mintis - susinaikinti, išsitrinti iš Rašykų, ŽŽ, iš vitualaus pasaulio, kur man buvo taip gera, žmonių atminties, net savo pačios atminties - kaip lapei uodega užmėtyti pėdas ir grįžti į savo vienatvę išsilaižyti žaizdų? Iš gyvenimo? Ne!
Ketvirta mintis - pasakyti Žiburėliui speige ačiū, ką ir padariau.
O tada nuėjau miegoti ir keista - nebuvau taip ramiai, giliai miegojusi nuo tos dienos, kai kažkada, dar rugpjūty, įkėliau, ne , ne įkėliau, nes dar nemokėjau to padaryti, o vienu piršteliu subaksnojau pirmą eilėraštį Rašykams.
Dabar po truputį grįžta sugebėjimas mąstyti.
Bandau rasti atsakymą į klausimą kodėl? Tiesiog esu tokia nepilnavertė asmenybė?
Kaip kaleidoskope slenka atsakymai, vienas už kitą labiau žeidžiantys.
Kambario kertėj, už didžiojo kaktuso ir alijošiaus lyg pelytė cyptelėjo.
O gal tai buvo savigyna, tie rašymai - tokie? Saviapgaulė? Gal dabar, kai jau kiekviena diena yra kaip dovana, kai jau nieko nebegalima pakeisti, kai jau tris kartus tik laimingo atsitiktinumo dėka prasilenkta su mirtimi ir ketvirtas tikrai nemeluos, yra nepakeliamai sunku suvokti, kaip nevykusiai, kvailai nugyventas gyvenimas ir tai buvo bandymas tą suvokimą atidėti, gal net išvengti? Šiaudas skęstančiam?
Kaip aš dabar, be to šiaudo? |
|
| 2009-12-23 04:17:33 |
| ...Tik jau skirias pelai nuo grūdų mūsų alkis jų sotis
Ir gariūnams geismų užsivėrus atsiveria esmės
Išsidurti akis nusipjauti liežuvį šypsotis
Iki duonos naujos kokį tūkstantmetį dar iškęsim
Onė Baliukonė |
|
[<<<] 1 2 3 4 5 [>>>] |
