| 2012-04-28 22:25:39 |
| | Poezija tai nėra, kaip daugelis mano, jausmai (jų ir be to pakanka) — ji yra išgyvenimai. Norint parašyti bent vieną eilėraštį, reikia pamatyti daugybę žmonių, miestų, daiktų, pažinoti gyvulius, suprasti paukščių skridimą ir stebėti rytmečio šviesoj atsidarančias gėlių taures. Reikia sugebėt atsiminti išvaikščiotus nepažįstamos šalies kelius, nenumatytus susitikimus ir atsisveikinimus, taip nekantriai lauktus, neišryškėjusias kūdikystės dienas, tėvus... vaikystės sielvartus, valandas, praleistas vienišų kambarių tyloje, rytmečius prie jūros, pačią jūrą ir vandenis, kelionės naktis, nublankusias drauge su žvaigždėmis, — ir viso to dar negana. Reikia dar būt pažinusiam meilės naktis, kurios neprilygsta viena kitai, girdėjusiam gimdančiųjų šauksmus ir stebėjusiam anas baltas ir snaudžiančias budėtojas. Reikia būt sėdėjusiam prie mirštančiojo ir budėjusiam prie mirusiojo kambary, atdarais langais. Tačiau vien atminimų neužtenka. Reikia pajėgti juos visus, kada susirenka jų daug, užmiršti ir su didele kantrybe laukti, kada jie vėl sugrįš. Juk vien atminimai nieko nereiškia. Ir tik tada, kai jie mumyse pavirs krauju, kada jie atgis mūsų žvilgsny ir judesiuose, kada jie pasidarys bevardžiai ir neatsiejami nuo mūs pačių — tik tuomet ypatingą valandą jie mums įkvėps pirmąjį poezijos žodį. R. M. Rilke |
|
| 2012-03-17 13:10:48 |
| "Tuščios mintys - velniui nauda"
O to velnio vardas - Alzhaimeris.
Gyvenimas nematuojamas įkvėpimų skaičiumi,
bet apibrėžiamas paskutinio atodūsio momentu.
Džordžas Karlinas. kuriam 102 metai... |
|
| 2012-02-13 14:03:23 |
| "Kada žmogus nebetenka amo nuo skausmų
leis Viešpats apsakyti, kiek turiu kentėti."
T. Tasso |
|
| 2011-12-17 10:38:58 |
| | „Aš buvau visose gyvenimo viršūnėse“. R. M. Rilkė |
|
| 2011-11-20 15:04:42 |
| Daiktas ir menas
Arvydas Šliogeris
Svarbiausias ir vienintelis personažas lyrinio žvilgsnio scenoje yra pats subjektas lyrikas, narciziškai įsmeigęs žvilgsnį į vadinamąjį vidinį pasaulį, į egzistencines savo vibracijas, į grynosios vidujybės prieblandą ir jausmų virptelėjimus, žodžiu, į save. Visa, kas nėra jis pats, visas objektyvumo masyvas lyrikui yra tik dirgiklis, tik „sukelia nuotaiką“, priverčia džiūgauti ir juoktis arba liūdėti ir graužtis, žodžiu, giedoti savo sielos džiaugsmą, nerimą ir skausmą taip, tarsi ta siela būtų absoliutus pasaulio centras, o visa kita – periferija. ir lyrikas žiūri į pasaulį: gražu, gera ir teisinga jausmų karalystėje, visa kita yra niekai ir egzistuoja tik šiaip sau, kad retkarčiais padirgintų jautrią lyriko sielą. |
|
| 2011-11-01 19:48:51 |
| Sigitas Geda
Nuobaigos
Jūs, kurie ruošiatės smagiai senatvei (arba visai negalvojate apie ją!), žinokite, įsidėmėkite, kad tada ir užgrius didžioji gyvenimo apleistis. Užmarštis, vienišumas ir ligos. Didžiumai žmonių jūs būsite miręs (lygiai taip nustebau išgirdęs apie A. Solženicyno mirtį, maniau, vėžys jį seniai papjovęs…). Kiti laikai, kitos idėjos, gal ir jokių idėjų, – vis vien būsite akmuo ant kelio, tarpdury, šepetys batams nubraukti. |
|
[<<<] 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 [>>>] |
