| 2008-10-29 15:02:55 |
| matricos
prasiveržęs pjūvis
skersmenį rėžia
keturiapusį
vakarykštė diena
išsiruošusi puoton
eikliai
šuoliuojančiu
žirgu
laiptais
į
menę
šoktelėjo
nebeklauskite nieko |
|
| 2008-10-29 14:33:37 |
| erdvinis klyksmas
rėžia
akis užmerkia
klausą
nebylu nebylu nebylu
tyliai
mano žaislinis arklelis šoliuoja
hiperbole
nepasiekiamai nepasiekiamas
šypsnis skalpelio
aštrumu
skrodžia
sąmonę |
|
| 2008-03-29 21:03:38 |
| [Einu, bet nežinau, į kur nueisiu]
Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:
Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių
Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.
Aš klausiau kunigų ir filosofų -
Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.
Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:
Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?
Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu
Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.
Bet jei randu užsimirsimo smuklę pakely, -
Tai linksmas per dienas naktis puotauju,
Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,
Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.
[Šarnelė, 1943.XII.7]
Vytautas Mačernis |
|
| 2008-03-23 14:02:26 |
| 13 [Mes nežinome kam, bet gyventi]
Mes nežinome kam, bet gyventi,
Kurt ir juoktis pasauly - puiku;
Nes ir tai, ką mes esam iškentę,
Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.
Mes nežinom kodėl, bet darbuotis
Per šešias įtempimo dienas
Tenka mums. Ir tada vainikuoti
Galim švęsti šventes prabangias.
Mes nežinome kaip, kuo būdu:
Bet vien ieškantį glosto švelniai
Po gilių abejonės naktų
Purpuriniai tiesos spinduliai,
Ir pro ašarų tyrus lašus
Šviečia aukštas ramybės dangus.
Vytautas Mačernis
[Šarnelė, 1943.XI.1] |
|
| 2008-03-15 13:33:42 |
| Mano siela šiandien sunkiai serga]
Mano siela šiandien sunkiai serga,
Degdama vienatvės liūdesio karščiu.
Aš nemoku jai palengvint vargo,
Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.
Aš sekiau jai pasakas gražiausias,
Sugalvojau malonumų daug naujų,
O jos akys nežinia ko klausia,
Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.
Ir pabūgęs, jog pamišusi kada
Nesuplėšytų į skiautelius mane,
Kai ištroškus atsigert paprašė,
Padaviau jai taurę žudančių nuodų,
Bet, išsiurbus paskutinį lašą,
Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!
Vytautas Mačernis
[Šarnelė, I943.XI.29] |
|
| 2008-03-09 14:05:15 |
| [Man sakyk, ką nori, aš tikėti nebemoku]
"Man sakyk, ką nori, aš tikėti nebemoku,
Aš tikėjau daug, bet kartą pavargau".
Žaidžia lūpose beviltis, liūdnas juokas...
"Ak, sakyk, tą paskutinį kartą patikėsiu tau".
Jeigu nori būt patenkintas ir būt laimingas,
Įtikėk kuo nors šventai ir jau neabejok daugiau.
Ir tu būsi išganytas, nerimas bet koks bus dingęs,
Nes bebūsi vieno pono vergas pagaliau.
Nesvarbu, ką tujen įtikėsi;
(Tu gali tikėt, jog netikįs esi),
Nuo tada suprasi viską aiškiai, tiesiai
Ir neklaidžiosi aplink nakty.
Sąžine ramia sudeginsi eretikus ant laužo,
Į kalėjimus sukiši daug kitaip galvojančių žmonių.
(Tikintieji neretai per vienąnakt sudaužo
Tai, ką žmonija per amžius statė pamažu.)
Ak, nereikia laisvės, vien tikėjimo užtenka.
Laisvėje gyvent tikrai sunku.
Tikintis iš nuskriausto ir menko
Tampa milžinu. Todėl tikėk ir tu.
Vytautas Mačernis |
|
| 2008-03-01 14:55:09 |
| 3 [Praeinančiam pasaulyje praeisiu]
Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus:
Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių
Ir moteris, ir saulę, ir sapnus.
Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,
Aš paragausiu, vynas ar svaigus,
Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,
Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;
Ir mylimos nerūpestingą veidą
Lengvai palietęs pirštais virpančiais,
Triukšmingai muzikai aplinkui aidint
Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.
Vytautas Mačernis |
|
[<<<] 1 2 3 4 [>>>] |
